Vladas internete susirado daugybę draugų, tačiau jį prakeikė jo paties senelis, buvęs KGB darbuotojas; technikume, kur jis mokėsi, buvo užpultas kumščiais (Vladas prašė nerašyti, kad jį sumušė: „tik lūpa pamušta, pora mėlynių, pora smūgių į galvą ir trys lašai kraujo“), o dabar juo susidomėjo policija.
Ir visa tai todėl, kad V. Kolesnikovas ne tik neslepia savo politinių pažiūrų, tačiau ir nusprendė atvirai jas išsakyti.
„Putinas sėdi su savo gauja nusikaltėlių ir valdo šalį, beje, galingos propagandos pagalba. Tai mano subjektyvi nuomonė. Gali būti, kad aš klystu, tačiau manau, kad tai yra teisinga, – pasakoja Vladas. – Žinote, rusų žiniasklaida aktyviai vysto propagandinį priešų juodinimą „chocholų“ ar „pindosų“ pavidalu. Aš taip pat tai palaikiau iki tol, kol nepasižiūrėjau vieno vaizdo įrašo „YouTube“. Tai jau buvo 2014-ieji, ir aš, tikriausiai, niekada to nepamiršiu, nes šis įrašas, jeigu taip galima sakyti, visiškai pakeitė mano gyvenimą. Vaizdo įrašo turinys banalus: paprasta amerikiečių šeima, rusė žmona, vyras – amerikietis, jis įteikia jai dovaną, jie važiuoja į tirą. Ir vietoje to, ką mums pateikia propaganda – fašistinis režimas, visi pamišę dėl sekso, pinigų, visi ėda vieni kitus, aš pamačiau tokius pat žmones, kaip ir aš pats. Vienintelis skirtumas buvo tas, kad jie daugiau šypsosi. Ir nuo to laiko aš pradėjau daugiau domėtis, žiūrėti įvairesnę informaciją, skaityti Vakarų spaudą. Tada aš supratau, kad mūsų žiniasklaida daug kur klysta, pučia iš musės dramblį, o daugeliu atveju tiesiog įžūliai meluoja.“, – pasakojo V. Kolesnikovas.
„svoboda.org“ pateikia pokalbį su maištaujančiu prieš sistemą rusu:
– Su artimaisiais pašlijo santykiai būtent todėl, kad nesutapo jūsų požiūriai?
– Taip. Ne tik su artimaisiais, o, galima sakyti, su visais žmonėmis. Aš žinau tik du žmones, kurie daugiau ar mažiau pritaria mano požiūriui, – tai mano draugas Nikolajus Podgornovas ir dar vienas žmogus, kurio vardo aš neminėsiu. O visi žmonės, kuriuos aš žinau, visa mano mokymosi įstaiga, visa mano giminė – visi prieš. Tik aš ir Nikolajus.
– Ir jūs su Nikolajumi nusprendėte Podolske pakabinti plakatą „Ch** karui“…
– Taip, ir prasidėjo viskas nuo to, kad kariniame komisariate (karo prievolės tarnyboje) pasakiau, kad nenoriu tarnauti ir nenoriu eiti kariauti prieš savo brolius. Gali būti, nuskambėjo kaip patosas, tačiau taip tai ir yra. Mes nusprendėme, kad daugiau kentėti negalime, ir atvirai viską išsakėme. Iš pradžių norėjome pakabinti plakatą Maskvoje, tačiau pagalvojome, kad jį greitai nuplėš, todėl ieškojome tinkamos vietos Podolske. Vaikščiojome ilgai, suradome miesto centre vieną namą su atviru stogu ir nusprendėme ten pakabinti. Ėjome į trikotažo parduotuvę, pirkome penkių metrų ilgio geltoną medžiagą, ilgai rinkome tvirtesnę, nusipirkome dažų. Visa tai studentui brangu, bet buvo verta. Plakatą mums teko daryti visą naktį ir visą naktį sėdėti ant stogo. Tam, kad jis ilgiau kabėtų, mes pritvirtinome jį ant geležinių vielų, o duris uždarėme spyna, kad policija ilgiau negalėtų ten patekti: teko kviesti gelbėtojus. Manau, dvi ar tris valandas mes išlošėme.
– O kariniame komisariate jūs taip tiesiogiai ir pasakėte, kad nenorite kariauti?
– Mano regėjimas nėra pats geriausias, todėl aš ir taip nesu tinkamas karinei tarnybai. Medicininę komisiją aš praėjau, tuomet atsidūriau šauktinių komisijoje: ten stalai išstatyti U raide, už stalų sėdi žmonės, kurie vertina. Pas mane telefone įrašytas Ukrainos himnas. Rusijos himnas man nepatinka, todėl kad aš jį laikau melagingu. Visa, kas ten yra kalbama apie laisvę ir taip toliau, – tai paprasčiausiai tauškalai. Ir prieš įeinant, aš nusprendžiau įjungti Ukrainos himną, nes Rusijos armijos aš visiškai nepalaikau ir tarnauti joje laikau gėda. Taigi, įjungiau Ukrainos himną ir pareiškiau: „Vyručiai, aš neisiu kariauti į Rusijos armiją“.
– Vladai, sutikite, jūs labai neįprastas jaunas žmogus. Jūs turite kažkokį imunitetą propagandai, o dar ir bebaimis…
– Iš tiesų tai man pasisekė – pas mane paprasčiausiai televizoriaus nebuvo tam tikrą laiką, ir aš tų naujienų nežiūrėjau. O kai televizorius atsirado, aš jį įjungiau ir pamačiau tą košmarą, kuris ten rodomas. Kaip tik pataikiau pažiūrėti laidą, kai Kiseliovas jausmingai įrodinėjo, kad gėjų širdis reikia deginti. Aš sėdžiu ir galvoju: tai komedijinis ar humoristinis šou? Po to aš pradėjau suvokti, kad tokios naujienos Rusijoje atsirado. Tai yra kraupu, visiškai pagal Goebbelso propagandos principus: aplink vien priešai, šalį okupavo. Kliedesiai kažkokie.
– Taigi, jūs įjungėte Ukrainos himną kariniame komisariate. Šauktinių komisijos nariai, tikriausiai, apstulbo, kai tai išgirdote?
– Tai buvo kažkas neįtikėtino. Kai kurie žmonės suakmenėjo, kai kurie pašoko, pradėjo rėkti: „Ką tu darai? Tu suvoki, kur tu esi?“ Po kurio laiko pribėgo žmogus, išsivedė mane į atskirą kambarį, padėjo priešais mane du aktus. Viename parašyta, kad turiu problemų su regėjimu, o taip ir yra, o antrame parašyta: asmenybės sutrikimas ir dar kažkas. Žodžiu, kariniame komisariate mane įrašė į „psichus“ todėl, kad aš įėjau su Ukrainos himnu ir išsakiau savo nuomonę. Ir tai buvo esminis įvykis. Kai priešais mane padėjo tą dokumentą, aš supratau, kad daugiau to nepakęsiu: aš tiesiog užėjau, o mane iškart „psichu“ pavertė.
– Ir paskutinis jūsų žygdarbis: jūs atėjote į mokymosi įstaigą su marškinėliais, ant kurių – Ukrainos vėliava…
– Taip. Aš ir anksčiau mokymosi įstaigoje išsakydavau savo politines pažiūras, ypač dažnai ginčijausi su mokytojais dėl to. Patys suprantate, nieko gero iš to neišėjo, tačiau ir nieko ypač blogo nebuvo, be sumažintų pažymių ir kažkokių kitų smulkmenų. O čia prasidėjo linksmybės. Šalia įstaigos iškart sutikau klasės vadovą, jie pas mus profesinės mokyklos meistrais vadinami. Jūs žinote, niekada nepamiršiu to žvilgsnio: žiūri iš pradžių į mane kaip adekvatus žmogus, pamato, kas pas mane ant marškinėlių, pakelia žvilgsnį ir jame aš pamatau tokią neapykantą! Vėliau pakylu, užeinu į klasę, o po penkių minučių į mane atsisuka žmonės, sėdintys priešais mane, o aš galutiniame suole sėdžiu, ir sako: „Kolesnikovai, tau „snukį“ dabar sudaužyti ar vėliau?“ Na, pabandykite. Savo pažadus jie, kaip matote, įgyvendino, tačiau ne tą dieną, o vėliau, po mano įrašų, kai jie išgirdo mane daug įdomaus. Savo poziciją aš galiu argumentuoti, kodėl aš manau, kad Krymas yra aneksuotas, kodėl Donbasas aneksuotas, turiu pagrindą, turiu faktus, žinau žmones, kurie ten tarnavo. Per televizorių kalba: mūsų kariuomenės ten nėra. Iš tiesų, aišku, viskas kitaip. Jie įtikinamų argumentų nesurado, viską suvedė į tai, kad aš esu šalies gėda, vėliavą reikia nuplėšti. Įdomi, aišku, politika iš tiesų. Pasirodo, išsakyti savo nuomonę yra šalies gėda“.
V. Kolesnikovas buvo priverstas palikti mokymosi įstaigą (jį nedelsiant pašalino), ir Podolską. Senelis, pas kurį jis gyveno, taip pat nesutinka su jo politinėmis pažiūromis ir išsiuntė anūką tėvui, į Žigulevską. Ir labai laiku: Vladui paskambinus seneliui pasakyti, kad sėkmingai parvyko pas tėvą, sužinojo, kad tuo metu ieškojo du žmonės iš policijos ir klausinėjo – iš kur jis gavo ukrainietišką vėliavą ir kur dabar yra jo marškinėliai.
„Visus Rusijos demokratus sodino namų areštui, tai ir aš dabar taip jaučiuosi, lyg būdamas namų arešte. Man dabar daugelis rekomenduoja važiuoti į Kijevą. Tačiau tai jau būtų visiškai kraštutinis variantas. Jeigu kas nors galvoja, kad aš dabar pasėdėsiu, pasidarysiu kelionių į užsienį pasą, išvažiuosiu į Ukrainą ir viskas tuo baigsis, tai jie labai klysta. Kol kas aš planuoju po Žiguliovsko grįžti į Maskvą ir ten surengti porą protesto piketų“, – žada nenurimstantis Vladas Kolesnikovas.
