Švietimo, mokslo ir sporto ministerija atsako, kad klaidinantį rusų kalbos vadovėlių turinį planuojama keisti, o kritiką dėl rusų kalbos ir literatūros programos projekto atremia. Ministerijos teigimu, programoje netrūksta rusų disidentų kūrinių, o literatūra apie Rusijos imperinius užmojus esą turi ugdyti mokinių kritinį mąstymą. Šią programą planuojama patvirtinti iki rugsėjo pabaigos.
Vadovėliuose vaikams – palankus „civilizuotos“ Rusijos paveikslas?
Kultūros istorikas, Vilniaus universiteto docentas, dr. Darius Kuolys griežtai atsiliepė apie rusų kalbos programas Lietuvos mokyklose.
Eksperto nuomone, lietuviškose mokyklose reikėtų keisti mokymosi medžiagą – rusų kalbos vadovėlius. Mat kaip antrą užsienio kalbą rusų kalbą pasirinkę vaikai gauna vadovėlius, kuriuose piešiamas idealizuotas Rusijos paveikslas.
„Kiekvienos užsienio kalbos vadovėliai stengiasi kurti tos šalies, kurios kalba dėstoma, įvaizdį. <...> Lygiai tą patį daro rusų kalbos vadovėliai, leisti jau po Krymo okupacijos, nuo 2014 m. pradėto Rusijos karo prieš Ukrainą. Tie vadovėliai nėra peržiūrėti, mes toliau kalbame vaikams apie „civilizuotą“ Rusiją. Tai yra blogai – mes turime kalbėti apie tokią Rusiją, kokia ji yra“, – kalbėjo D. Kuolys.
Savo ruožtu Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) aiškina, kad ketina ištaisyti esamą situaciją ir tokių rusų kalbos vadovėlių ant mokyklos suolų turėtų nebelikti.
„Kalbant apie rusų (užsienio kalbos) vadovėlius – tai perleisti seni vadovėliai, naujai nerengiami arba tinkamai neatnaujinami dėl menko leidėjų intereso, kurį sąlygoja maža rinka.
Dėl žiniasklaidoje minimo rusų kalbos vadovėlio ŠMSM laikosi pozicijos, jog jis turi būti pakeistas. Nacionalinė švietimo agentūra jau kreipėsi į leidyklą su prašymu atnaujintuose vadovėliuose ištaisyti nekorektišką turinį. O kol tai įvyks, ši medžiaga gali būti naudojama nebent diskusijai apie informacijos teisingumą, iškraipymą tiek šiuolaikinėse medijose, tiek istoriniuose šaltiniuose, kritišką informacijos vertinimą“, – portalą tv3.lt informavo ŠMSM atstovai.
O mokytojams, susiduriantiems su tokiu klaidinančiu rusų kalbos vadovėlių turiniu, ministerija patarė informaciją vertinti kritiškai ir diskutuoti su mokiniais.
„Nuolat kalbame apie tai, kad reikia pasitikėti mokytoju. Neabejojame, kad Lietuvos mokytojai supranta brutalaus Rusijos karo situaciją ir kritiškai vertina medžiagą, kurią analizuoja kartu su mokiniais. Esant reikalui, mokytojas gali iš karto sureaguoti ir pateikti savo paaiškinimą“, – nurodė ŠMSM.
Vadovėlių rengimo rinka Lietuvoje yra liberali, todėl kiekviena mokykla laisvai renkasi, kokias mokymo priemones naudoti. Vis dėlto mokomojo ekspertai peržiūri vadovėlių turinį, o ateityje kontrolę vykdys ir Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) specialistai, žadėjo ŠMSM.
„Vadovėlių, skaitmeninių ar suskaitmenintų mokymo priemonių turinio kokybei užtikrinti NŠA kasmet vykdys vadovėlių ir / ar skaitmeninių ar suskaitmenintų mokymo priemonių, apie kuriuos informacija paskelbta Švietimo portalo informacinėje sistemoje, vertinimą pasirinktinai“, – teigė ministerija.
Įvardijo nedovanotiną klaidą: „Kuriame šizofrenišką aplinką savo vaikams“
Taip pat D. Kuolį neramina tai, ko mokomi vaikai mokyklose, kur dalykai dėstomi rusų kalba. Jis pažėrė kritikos naujam rusų kalbos ir literatūros programos projektui.
Pasak jo, sudaryta programa yra pernelyg orientuota į Maskvą, joje stinga demokratijos prieskonio. Jis siūlo programą papildyti Lietuvoje gyvenusių, bet rusiškai rašiusių disidentų kūriniais. Taip pat ir iškilių Lietuvos rašytojų galėtų būti daugiau, ką jau bekalbėti apie ukrainiečių literatūrą, kurios turėtų mokytis į Lietuvą atvykę karo pabėgėlių vaikai, minėjo D. Kuolys.
„Programoje yra neblogai pokyčių: nemažai disidentinės, geros rusų literatūros, klasikos. <...> Bet programa nėra nuosekli – yra labai keistų dalykų. Pavyzdžiui, programoje visiškai nutylėti rusų kalba rašę autoriai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). Istorinės Lietuvos iš viso nėra šitoje programoje. O patriotizmo, pilietiškumo ir tautos, valstybės sampratos siūloma mokytis mūsų rusakalbiams mokiniams iš Michailo Lamonosovo. <...>
Tai autorius, kuris šlovino Petro I ir jo pasekėjų imperinius karus, Rusijos imperinę plėtrą. Jis teigė, kad mes, lietuviai, žemaičiai, senieji prūsai, esame slavai, kad Prūsijos žemės turi priklausyti Rusijos imperijai“, – analizavo pašnekovas.
Kai vaikai mokykloje analizuoja Rusijos imperinei valdžiai palankių autorių tekstus, kyla pavojus, kad tai paveiks jų savimonę. D. Kuolys ragina nekurti vaikams „šizofreniškos aplinkos“.
„Jeigu mes Rusijos imperializmo ideologiją dėstom savo vaikams, tai yra nusikaltimas prieš mūsų vaikus ir prieš savo visuomenę. <...> Kuriame šizofrenišką aplinką savo vaikams. Bet nutylime labai svarbius dalykus, pavyzdžiui, rusėnų kalba ar net senąja rusų kalba rašytus tekstus LDK, kurie kaip tik kūrė demokratinę laisvos Rusijos alternatyvą despotiškai, tironiškai Rusijai. Tai galėtų veikti kaip priešnuodis Putino imperijai šiandien“, – teigė jis.
Vienas kūrinys pribloškė ekspertą: jame – carinės Rusijos žiaurumai
D. Kuolys siūlo tobulinti rusų kalbos ir literatūros programos projektą, į jį įtraukiant demokratines idėjas palaikančius rusų autorius. Taip pat papildyti literatūros sąrašą ukrainiečių ir lietuvių rašytojų darbais.
Kultūros istorikas vardijo pavardes autorių, kurie, jo nuomone, turėtų atsidurti rusų kalbos ir literatūros programoje. Tai kunigaikštis Andrejus Kurbskis, pirmasis Rusijos disidentas, oponavęs carui Ivanui Rūsčiajam. Levas Karsavinas, intelektualas, pabėgęs iš bolševikų valdomos Rusijos, ar Mikalojus Vorobjovas, menotyrininkas, tyrinėjęs Vilnių.
„Jie galėtų įeiti į mūsų rusistikos studijas Lietuvos jaunimui ir padėti jiems atrasti rusų kultūrą kaip Lietuvos kultūros dalį. <...> Jeigu mes norime savo vaikams parodyti demokratinės rusų kultūros buvimą ir padaryti tokios kultūros paveldėtojais, tai geresnių šaltinių mes neturime. Turime juos panaudoti, bet deja, rusų programos autoriai šito nedaro. Kyla klausimų, kodėl mes savo rusakilmių vaikų neįvedame į rusiškąją Lietuvos kultūrą, kuri yra ir brandi, turininga, įdomi, o iš esmės – demokratinė?“ – kalbėjo D. Kuolys.
Dar D. Kuolį nustebino vienas 7 klasės moksleiviams rekomenduojamas kūrinys – Michailo Lermontovo „Daina apie carą Ivaną Vasiljevičių, jauną opričniką ir narsų pirklį Kalašnikovą“. Tai kontroversiška poema, kurią analizuoja vaikai Rusijoje.
„Žiauri, baisi poema apie Joną Žiaurųjį (Ivaną Rūstųjį – aut. past.). Opričnikas yra žudikas, caro valdinys, skirtas represijoms vykdyti. Caro valdinys nuplėšia šovę pirklio jaunai žmonai, o pirklys nužudo opričniką. Caras dėl savo mylimo opričniko nukirsdina pirklį. Tai šitą žiaurią, kruviną istoriją mes siūlome savo pagrindinei mokyklai, keliolikos metų jaunuoliams nagrinėti. Kodėl? Nelabai suprantama. Pradėjau domėtis, pasirodo, šiandien šį kūrinį siūlo nagrinėti Rusijos imperijos mokyklos“, – pasakojo kultūros istorikas.
Į šią kritiką atsakė ministerijos atstovai. Pasak jų, kontroversiškai vertinamų rusų autorių įtraukimas į programą padėtų vaikams ugdyti kritinį mąstymą.
„Programos turinys buvo suformuotas po ilgų diskusijų ir svarstymų. Vienas iš argumentų dėl Rusijos literatūros autorių įtraukimo į programą yra tas, kad jų kūryba gali padėti suprasti, kas su Rusija vyksta dabar, kodėl per ilgus šimtmečius buvo išsiugdytas toks tautos mentalitetas, kokį jį matome dabar. Tai ir medžiaga diskusijoms, kritinio mąstymo sužadinimui“, – nurodė jie.
Programoje pasigedo ukrainiečių literatūros
D. Kuolys kėlė klausimą, kodėl ukrainiečių literatūra iki šiol neįtraukta į ugdymo programą, kai Lietuvoje mokslus kremta nemaža dalis moksleivių iš Ukrainos. Be kita ko, jis siūlė mokyklose analizuoti daugiau lietuvių autorių knygų.
„Kodėl mes šiandien į rusų literatūros pamokas neįtraukiam ukrainiečių literatūros? Kai Lietuvos rusakalbės mokyklos pilnos ukrainiečių vaikų. <...> Turėtume tai daryti. Per šias pamokas pristatomas Frančeskas Petrarka, Viljamas Šekspyras ir kiti Vakarų literatūros autoriai, tai galėtume rimtai pristatinėti ukrainiečių autorius. Lygiai taip pat per rusų literatūros pamokas galima pristatyti geriausius lietuvių autorius, ypač vaikų rašytojus. <...>
Kažkodėl mūsų kolegos pasirenka Juozo Nekrošiaus eilėraštukus vaikams – ne pačių geriausių, stipriausių mūsų rašytojų, o atsitiktinių, kurie Sovietų Lietuvoje užėmė tam tikras biurokratines, nomenklatūrines pareigas. Labai keista, kad kolegos rusistai nejaučia, kas yra Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis ir kodėl jų nėra siūlomų tekstų? Jie versti į rusų kalbą“, – minėjo D. Kuolys.
Jo teigimu, negalima rusų kalba besimokančių vaikų atskirti nuo Lietuvos istorijos ir kultūros.
Kaip atsako ŠMSM, šiuo metu šalies bendrojo ugdymo mokyklose mokosi daugiau kaip 8 tūkst. ukrainiečių, iš jų apie trečdalis – rusų kalba dėstomose mokyklose. Tačiau ukrainiečių literatūros pamokos, pasak ministerijos, neįeina į bendrojo ugdymo programą, jas galima organizuoti papildomai.
„Mokyklose yra galimybė organizuoti papildomas ukrainiečių kalbos ir literatūros pamokas“, – teigia ŠMSM specialistai.
Ministerija atremia: programą kūrė mokslininkai ir mokytojai praktikai
ŠMSM nurodo, kad rusų kalbos ir literatūros programa dar nėra patvirtinta, nors projektas jau paruoštas. Teigiama, kad iki rugsėjo 30 d. ši programa bus galutinai patvirtinta. Pasak ministerijos, programa sulaukė atsiliepimų iš švietimo ekspertų ir mokslininkų.
„Rusų tautinės mažumos gimtosios kalbos ir literatūros programos projektas parengtas, tačiau ji dar nepatvirtinta. Šios programos, kaip ir kitų mokymo programų rengimą, koordinavo Nacionalinė švietimo agentūra. Programos projektai viešai buvo skelbti kelis kartus.
Programos rengėjai gavo recenzijas iš Vilniaus universiteto Rusų filologijos katedros, Vilniaus miesto rusų gimtosios kalbos mokytojų metodinio būrelio, Vilniaus Aleksandro Puškino gimnazijos Gimtosios kalbos mokytojų metodinės grupės, Tautinių mažumų švietimo komisijos, Lietuvos moksleivių sąjungos. Į daugumą pasiūlymų buvo atsižvelgta. Programą rengė ir mokytojai praktikai, ir mokslininkai“, – paaiškino ŠMSM.
Taip pat ministerija atrėmė D. Kuolio kritiką, esą programos projekte trūksta rusų disidentų kūrinių. ŠMSM atstovai nurodė, kad mokiniai pažindinami su Lietuvos kultūra ir kad ugdomas pilietiškumas.
„Į Rusų gimtosios kalbos programą įtraukta nemažai iškilių rusų rašytojų disidentų. Tai I. Buninas, A. Kuprinas, B. Pasternakas, J. Zamiatinas, V. Vysockis, A. Solženicynas, V. Šalamovas, A. Achmatova, J. Brodskis.
Pilietiškumo kompetencija gimtosios kalbos ir literatūros pamokose ugdoma nagrinėjant įvairių epochų grožinius ir negrožinius tekstus, susijusius su tokiomis svarbiomis vertybėmis kaip pilietinė atsakomybė, žmogaus pareigos ir teisės, žmogaus ir tautos laisvė, Lietuvos valstybingumo kūrimas ir stiprinimas, demokratijos principai ir kt.<...> Užduotys suformuluotos taip, kad mokiniai ugdytųsi gebėjimus atsakingai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, stiprinti pilietinį tapatumą, saugoti Lietuvos kultūrą, tradicijas“, – komentavo ŠMSM.
Taigi, tokį rusų kalbos ir literatūros programos projektą planuojama patvirtinti iki rugsėjo pabaigos. Be kita ko, ministerija žada aprūpinti mokinius naujais gimtosios rusų kalbos vadovėliais.
„Ši programa, taip pat kaip ir kitos bendrosios programos, švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymu bus patvirtinta iki rugsėjo 30 dienos. Tačiau programos galės būti ir toliau tobulinamos. Ministerija taip pat laiko prioritetu aprūpinti tautinių mažumų mokyklas vadovėliais gimtajai kalbai mokyti. Naujais vadovėliais mokyklos bus aprūpinamos centralizuotai ir palaipsniui, pradedant nuo 2023 metų. Planuojama, kad tais metais naujas mokymo priemones gaus pradinukų klasės“, – apibendrino ŠMSM.
Aiškėja, koks bus rusų kalbos likimas mokyklose
Viešoje erdvėje pasigirdo raginimų iš viso išbraukt rusų kalbą iš Lietuvos mokyklose dėstomų dalykų. Tokius pasisakymus D. Kuolys vadino „truputį isteriškais“. Jo įsitikinimu, mokėti kaimyninės šalies kalbą – svarbu, tačiau Lietuvos moksleiviai susiduria su kita bėda – dėl resursų trūkumo negali lengvai rinktis kitų užsienio kalbų.
„Mes gyvename tokioje situacijoje, kai vieši isteriški pareiškimai daromi ir sulaukia didelio visuomenės dėmesio. Turėtume elgtis racionaliai ir matyti ilgalaikę perspektyvą. <...> Mums rusų kalba, kaip kaimynės kalba, yra labai svarbi ir tradiciškai buvo svarbi per amžius.<...>
Per 30 metų rusų kalba gana tvirtą poziciją užėmė kaip dominuojanti antra užsienio kalba. Tai rodo, kad Lietuvos vaikai mokyklose neturi galimybės iš tikrųjų, realiai, pasirinkti. Renkamasi arba iš inercijos, arba kai kurios mokyklos negali pasiūlyti gerų vokiečių, prancūzų, ispanų, japonų ar kitų kalbų mokytojų. Mes tą pasirinkimą turime vaikams užtikrinti. Bet pereiti prie totalitarinių priemonių, sakyti, kad mes turime rusų kalbą uždrausti ir nesudaryti galimybės pasirinkti, <...> labai primityviai, nedemokratiškai skamba“, – akcentavo ekspertas.
O ministerija patvirtino, kad rusų kalba iš Lietuvos mokyklų niekur nedings.
„Kol kas neplanuojama atsisakyti rusų kalbos, kaip pasirenkamos užsienio kalbos, šalies mokyklose. Viena vertus, tam turi būti pasirengusi bendruomenė, kita vertus, mokiniams turi būti pasiūlyta pakankamai kitų kalbų alternatyvų. Vokiečių ir prancūzų, kaip antrosios kalbos, pasirinkimai po truputį auga. Pvz., 2014-2015 m. m. prancūzų kaip II kalbos mokėsi 3,8 proc. mokinių, 2021-2022 m. m. – 6,6 proc. Vokiečių kalbos 2014-2015 m. m. mokėsi 12,9 proc. mokinių, 2021-2022 m. m. – 16,8 proc. Labai svarbu, kad ir tėvai ragintų rinktis antrąją kalbą ne rusų“, – tv3.lt raštu atsakė ŠMSM.
O Švietimo ministerija šimtais klerkų ir dar departamentų,centrų atrodo kaip pelkė su dvokiančiu vandeniu, jiems mat tai diskusijų reikai,tai nežino,gal čia reikia ir keisti urmu tuos valdininkus.Nes po 30m kai tiek universitetų ,visokių magistrų kalbėti apie nepakeičiamus valdinikus būtų gėda.
