Kurie sugebėjo – tie pabėgo, o kurie liko – tie jaučiasi užmiršti ir vis dar nepraranda vilties palikti rūstaus klimato, bet išteklių turtingos Rusijos Tolimosios Šiaurės, rašo JAV dienraštis „The Washington Post“.
Izoliacijos sinonimas
Įsivaizduokite miestą, į kurį neveda keliai; kuris aštuonis mėnesius per metus yra sukaustytas sniego ir ledo; kur gyventojų neužteks net kino teatrui užpildyti; kur automobilių tiek mažai, kad nėra būtinybės ne tik šviesoforą, bet ir „Stop“ ženklą pastatyti.
Čerskio miestas tapo izoliacijos sinonimu, o stalinizmo eros terminais – tremties. Čerskio miestas buvo pavadintas lietuvių bajorų kilmės XIX a. tyrinėtojo Jano Čerskio garbei. Tačiau XX a. pirmoje pusėje ši sritis Šiaurės Rytų Sibire, kur temperatūra žiemą paprastai nukrinta iki minus 50 laipsnių, įėjo į tragiškai pagarsėjusio gulago sudėtį.
Miestas užsieniečiams buvo uždarytas iki pat 1991 m., bet ir po to valdžia žiūri į jį kaip į karinę zoną – reikia leidimo ten patekti.
Žmonės nori išvažiuoti
1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai miestas neteko beveik pusės savo 12 tūkst. gyventojų. Dauguma iš tų, kurie liko, taip pat norėtų išvažiuoti, bet neturi kur.
„Mes neturime galimybės aprūpinti žmones darbu“, – teigė Čerskio meras Ivanas Suzdalovas. Kolymos uoste, kuris kažkada buvo svarbus transporto mazgas tiekiant Sibiro auksą, sovietiniais laikais dirbo 1,2 tūkst. žmonių. Dabar, mero teigimu, užtenka ir 62 darbuotojų.
Čerskyje šiuo metu gyvena 5 tūkst. žmonių. Iki Maskvos – 5 tūkst. km ir aštuonios laiko juostos, iki artimiausio didelio miesto Jakutsko – 4,5 valandos skrydžio lėktuvu. Šiaurėje – Rytų Sibiro jūra, aplinkui – užšalusi tundra ir miškai. Pasiekti Čerskį galima tik oru, o vasara – dar ir jūra. Kelis šalčiausius mėnesius užšalusiomis upėmis čia taip pat atvyksta sunkvežimiai su būtinais produktais. Tokia kelionė trunka savaitę.
Lėktuvas į miestą atskrenda du kartus per savaitę. 30 vietų laineryje kroviniai sudedami už ekipažo kabinos ir ant pirmųjų keleivių sėdynių.
„Mes čia ne gyvename, o išgyvename, – teigė vietos vaikų darželio darbuotoja 25-erių Ksenija Grigorova. – Gyventi čia neįmanoma. Iš čia reikia bėgti.“
Pamiršta šiaurės tauta
Gyventi čia ne tik sunku, bet ir brangu. Kepalas duonos kainuoja 40 rublių (3,5 lito), o tai du tris kartus brangiau nei Maskvoje. Kelionė iki Jakutsko kainuoja 560 dolerių (1,5 tūkst. litų) – tai gerokai daugiau nei dauguma vietinių uždirba.
„Čia nėra ką veikti nei vaikams, nei suaugusiesiems. Tik šeima ir darbas, šeima ir darbas“, – sakė vietos švietimo skyriuje dirbanti 27-erių Sardana Golubčikova.
Apleisti namai bjauroja miestą. Kai kuriuos pastatus sugriovė ir pradėjęs tirpti amžino įšalo ledas.
Vis dėlto kai kurie Čerskio gyventojai didžiuojasi savo arktinio gyvenimo sunkumais, garbina rūsčią žiemą ir trumpą žalumos laikotarpį vasarą.
„Mes patenkinti tuo, ką turime. Mes – šiaurės tauta. Mums užtenka kantrybės“, – teigė 44-erių Jekaterina Zviaginceva, bet čia pat pridūrė, kad Tolimoji Šiaurė „išmesta į gyvenimo sąvartyną“.
Viso Sibiro problema
Čerskio miestas – ne vienintelis toks. Tai visos Rusijos Tolimosios Šiaurės bėda. Oficialiai teigiama, kad po 1990 m. iš čia išvyko 2,1 mln. žmonių, t. y. 18 proc. visų vietos gyventojų. Šis skaičius būtų dar didesnis, jei ne augančios naftos ir kitų gamtos išteklių kainos, traukiančios ten greitai užsidirbti norinčius naujus žmones.
Maždaug 10,5 mln. žmonių gyvena šalia amžino įšalo zonos, kuri tęsiasi nuo Rusijos ir Suomijos sienos iki Ramiojo vandenyno.
Daugumai jų persikelti į pietus neįmanoma – per didelės nekilnojamojo turto kainos. Tiesa, pagal naująjį įstatymą iš Rusijos biudžeto bus skirta 7 mlrd. rublių (apie 0,6 mlrd. litų) nekilnojamajam turtui šiltesniuose regionuose pirkti. Šia galimybe jau pasinaudojo daugiau nei 200 žmonių.
Tačiau šios kompensacijos neadekvačios ir jų dalijimo procedūra nėra skaidri. Vidutiniškai viena šeima turėtų gauti 1,9 mln. rublių (160 tūkst. litų) – jų pakaktų nusipirkti mažam butui nedideliame mieste, bet Maskvoje šių pinigų būstui įsigyti niekaip neužtektų
Sovietinė nostalgija
Sovietinė vyriausybė skatino Sibiro apgyvendinimą, kad galėtų išgauti jame esančius gamtos lobius. Kai kurie su nostalgija prisimena sovietinius laikus, kai maisto produktai buvo dotuojami, o atlyginimai buvo tokie dideli, kad net mokytojai galėjo kartą per mėnesį nuskristi į Maskvą.
„Sovietų Sąjungos laikais parduotuvėse visada buvo mėsos ir žuvies“, – prisiminė 65-erių Anastasija Vinokurova.
Jai pritarė ir kita pensininkė 69 metų Lidija Martynova: „Sovietiniais laikais buvo daug geriau. Galėjome kiekvieną vasarą ilsėtis prie jūros pietuose. Dabar jau 15 metų niekur nesu išvažiavusi – tik kartą man sveikatos apsaugos institucijos apmokėjo kelionę į Jakutską. Visos kelionės kainuoja labai brangiai.“
