Būtent tokį visuomenės suvokimą ir bando įteigti Kremliaus režimas ir jam tarnaujantis propagandinis aparatas. Viena iš sudedamųjų jų platinamų mitų dalių yra ir tezė apie tariamą Rusijos žiniasklaidos pergalę informaciniame kare prieš Vakarus. Abu šie mitai yra aktyviai platinami tiek opozicinėje Kremliui aplinkai pačioje Rusijoje, tiek ir didžiojoje dalyje Vakarų.
Tokiu būdu yra pridengiamas negebėjimas ir nenoras kurti bei realizuoti prieš propagandą nukreiptus projektus ir paaiškinantys neveiksmingumą principiniu priešininko neįveikiamumu faktiškai jau seniai vykstančiame informaciniame kare.
Išskirtinis dabartinės Rusijos visuomenės bruožas yra jos fragmentiškumas ir pasidalijimas, kuris atsispindi tiek ryšiuose tarp visuomenės narių ir atskirų jos grupių, tiek ir vidinių ryšių – loginių to paties asmens vertinimo skirtingais kasdienio ir politinio gyvenimo klausimais.
Rusai nėra pasiruošę mirti už Putiną
Daugiau nei prieš metus šių eilučių autorius publikavo straipsnį pavadinimu „Mirti už Putiną niekas nesiruošia“. Dabartinių sociologinių apklausų rezultatai visiškai patvirtina tuometines prognozes. Rusijos visuomenė ganėtinai greitai atsikrato „Novorosijos sindromo“. 2014-ųjų pavasarį agresiją prieš Ukrainą palaikė 74 proc. šalies palaikė agresiją prieš Ukrainą. Šiandien tokių atsiranda tik 22 proc. Dabartinė rusų savivoka yra charakterizuojama kaip „sofos patriotizmas“. Rašyti patriotinius įrašus apie „kovą su Ukrainos chunta“ socialiniuose tinkluose – tai viena, o barstyti savo paties galūnes ir vidurius bekraštėse Donecko stepėse – visiškai kas kita. Visuomenė yra pasiruošusi vartoti informacinį pergalės karo televizijos paveikslėlį, tačiau kiekvienas iš šių vartotojų tikisi, kad asmeniškai jo ir netgi jo artimiausiųjų giminių tai nelies.
Skirtingai nuo Ukrainos visuomenės, kuriai kova su rusų okupantais tapo apčiuopiama tragedija, rusams šis karas atrodo lyg kompiuterinis žaidimas, kur kaunasi kažkokie visiškai abstraktūs „traktoristai-savanoriai“ ir „atsargos atostogautojai“, kurių likimas ir kančios sofos patriotui geriausiu atveju gali iššaukti tik paviršutinišką ir trumpalaikę užuojautą. Tačiau tų pačių atostogaujančių savanorių pergalės, tikros ar išsigalvotos jam iššaukia „teisėto nacionalinio išdidumo jausmą“. Mokėti savo gyvybe, sveikata ir netgi materialinėmis gėrybėmis už imperinę didybę – Krymo aneksiją, suniokotą Donbasą yra nusiteikę ne daugiau 5 proc. gyventojų. 70 proc. dar iki ekonominės krizės, sankcijų ir kontrsankcijų iššaukto stipriai krentančio pragyvenimo lygio, nacionalinės valiutos nuvertėjimo, staigaus kainų kilimo, bedarbystės, buvo įtikinta, kad jų asmeniškai tai niekaip nepalies, kad mokėti už vaiduokliškus imperijos apdarus, kuriais puošiasi paskutines jėgas įtempusi ir ant akių byranti branduolinė valstybė, teks kažkam kitam, o ne jiems.
Tikisi, kad valdžia išgelbės, tačiau praradę viltį kontroliuoti
Kiek ši tezė beatrodytų paradoksali, tačiau Rusijos visuomenė pakankamai mažai politizuota ir militarizuota: iš esmės ji linkusi deleguoti visą politinių (ir ekonominių) procesų priėmimą remiantis principu „tegul valdžia viską sprendžia“ ir tuo pat metu „įsivaizduoti, kad tu strategas ir herojus, stebint viską iš šono“. Vakarų skaitytojui itin sudėtinga suvokti tą faktą, kad Rusijoje visuomenė ir valdžia egzistuoja paralelinėse, nesusikertančiose praktiniame gyvenime plokštumose.
Tuo pačiu metu visuomenė, tiek bendruomenės lygiu, tiek kaip atskiri individai yra įsitikinę, kad iš jų yra atimtas bet koks realus poveikio valdžiai ir sprendimų priėmimo mechanizmas. Įsitikinimas tuo, kad „vadovybė viską išspręs“ ir yra šios politinės duotybės projekcija. Maža to, viltis, kad „valdžia“ viską išspręs į gerąją pusę – tai nėra pasitikėjimo faktorius tiems ar kitiems politiniams institutams, juo labiau – asmenims, kurie buvo apdovanoti valdžia. Greičiau tai tam tikro pobūdžio psichologinis bėgimas nuo nevilties. Jeigu žmogus suvokia, kad jis nėra pajėgus ką nors pakeisti į gėra ir kasmet gyvena tik blogiau, vienintelis, kas jam lieka – dūsauti, kad ten, „viršuj“ viską kaip nors išspręs. Priešingu atveju gyvenimas taps paprasčiausiai nepakenčiamu. Tai galima palyginti su tikėjimu į pomirtinį gyvenimą ir dvasios nemirtinumą, diktuojamą to paties psichologinio nesugebėjimo priimti visą neišvengiamos mirties ir baigtinio gyvenimo žemėje siaubą.
Būtent šiuo aprašytu fenomenu yra aiškinama tai, kad rusai nemato tiesioginės sąsajos tarp pablogėjusios materialinės padėties ir užsienio politikos avantiūrų, kurias vykdo valdžia. Rusų žmogaus sąmonėje pergalės visada reiškia judėjimą į gerą, o tai, kad Rusija skina vieną pergalę po kitos visus įtikina propaganda naujienos, alternatyvi argumentuota nuomonė paliekama nuošalėje.
Donbasas – „ne mūsų“, Krymas – „mūsų“
Sąryšį tarp agresyvios užsienio politikos ir pragyvenimo lygio kritimo suvokia apytikriai trečdalis visuomenės. Būtent toks yra skaičius žmonių, vienaip ar kitaip išsakančių savo išsakančių tą ar kitą nepasitenkinimą dėl Kremliaus užsienio politikos – visų pirma jo kariniais veiksmai prieš Ukrainą, nelegitimių terorostinių pseudovalstybių „DLR ir LLR“ palaikymu. Tiek pat respondentų iš esmės yra pasiruošę tam, kad Ukraina visiškai atstatytų savo suverenumą šiose teritorijose.
Kitoks paveikslas susidaro žiūrint į Krymą. Dauguma rusų užtikrinti pusiasalyje įvykusio referendumo legitimumu. Įrodyti jiems, kad buvo įvykdyta aneksija panaudojus kariuomenę yra neįmanoma. Informacijos apie tai, kas iš tiesų vyko referendumo metu rusakalbėse žiniasklaidos priemonėse praktiškai nebuvo. Grąžinti Krymo rusai nenori: 80-85 proc. yra tikri tuo, kad „Krymas mūsų“, ir būtent tuo yra paremtas visas kompleksas antivakarietiškų, imperinių, patriotinių, antiukrainietiškų nuotaikų, kuriose valdžios propaganda arčiausiai susiliečia su visuomenės nuotaikomis. Didelė visuomenės dalis suvokia, kad už „Krymo įsigijimą“ reikia mokėti, tačiau – pasikartosiu – stipriai išreiptai, kad šioje netekusioje netgi pirminių gebėjimų organizuotis visuomenėje sumokės kažkas kitas. Ir tas kitas – tai ne laiptinės kaimynas, o ta pati „vadovybė“, kuri yra realus bei monopolinis visų šalies piniginių ir materialinių resursų savininkas.
Prisipažinsiu, kad ir šių eilučių autorius, laikydamas save vakarietiško mąstymo ir sisteminių vertybių žmogumi, gyvenant Rusijoje, nejaučia, kad šalies materialinės vertybės, įskaitant ir per beveik 40 metų juo sumokėtų mokesčių, priklauso ir jam. Žmogaus atskyrimas nuo valstybės Rusijoje yra šimtaprocentinis. Ką jau tuomet kalbėti apie neišsilavinusių plačiąsias mases, empiriniame lygyje žinančių, kad jam iš kartos į kartą yra nesumokama už jų darbą, kad tie pinigai keliauja į kažkokį menkai suvokiamą biudžetą, iš kurio dar niekas nieko adekvataus ir apčiuopiamo nesugebėjo gauti.
Pažymint visuomenės troškimą išlaikyti Krymą ir jo nedidelį norą mokėti už tą „įgytą objektą“, surizikuosiu išsakyti mintį, kad jeigu kažkokia nauja valdžia nuspręstų grąžinti Krymo pusiasalį Ukrainai, jokio rimtesnio visuomeninio protesto tai neiššauktų. Metelius paburbėtų, kad „štai, tiek sukišom, o dabar atiduodam ir taip visada...“, o vėliau pamirš, ypač tuo atveju, jeigu grąžinimas bus palydimas daugiau ar mažiau juntamomis materialinio gerbūvio detalėmis ir televizijos transliuojamos isterijos pabaiga.
Kol neatsiras loginis ryšys tarp pablogėjusios padėties ir Krymo užgrobimo, logiška manyti, kad nebus ryšio ir tarp jo grąžinimo ir gyvenimo sąlygų pagerėjimo, o tai reiškia, kad visais tais „tėvynės pardavimo“ šūksniais galima labai lengvai manipuliuoti.
Rusijos politologas Aleksandras Sytinas, daugelį metų dirbęs Kremliaus kuruojamame institute, ir puikiai žinantis visą vidaus virtuvę, tv3.lt skaitytojams pristato dabartinio prezidento Vladimiro Putino iškilimo ir įsitvirtinimo vienos iš galingiausių pasaulio valstybių valdžioje istoriją.
Daugiau autoriaus straipsnių:
Perspėjimas pasauliui: jūs net neįsivaizduojate, ką Rusija gali padaryti
