Rusijos prezidento rinkimai, vyksiantys kovo 2 dieną, niekada nepretendavo tapti trileriu. Jų baigtis buvo aiški jau senokai – nuo to laiko, kai Vladimiras Putinas oficialiai savo įpėdiniu įvardijo Dmitrijų Medvedevą, skelbia „The Economist“.
Tiesa, vis dar buvo tikimasi, kad rinkimuose tarsi dekoracijai, imituojančiai suverenios Rusijos demokratijos veikimą, bus leista dalyvauti bent vienam opozicijos kandidatui. Tačiau Kremlius neturi laiko subtilybėms: iš rinkimų kovos jau pašalintas kadaise V. Putino ministru pirmininku dirbęs Michailas Kasjanovas, vėl neįsileidžiami rinkimų stebėtojai iš užsienio. Likę du kandidatai neskaitant paties D. Medvedevo yra radikalūs nacionalistai – Vladimiras Žirinovskis ir amžinas Komunistų partijos Genadijus Ziuganovas. Be to, į rinkimus žygiuoja ir dar vienas niekam nežinomas veikėjas – Andrejus Bogdanovas.
Centrinė rinkimų komisija savo sprendimą kandidatu neregistruoti M. Kasjanovo grindžia tuo, kad 13 proc. iš jo surinktų parašų, reikalingų registracijai, yra suklastoti. Tiesa, surinkti tokią gausybę parašų vos per kelias savaites nepriklausomam kandidatui yra beveik neįmanoma. Tačiau juokingiausia tai, kad kandidatu įregistruotas A. Bogdanovas, kurio mažai kam žinoma „Demokratų partija“ Dūmos rinkimuose surinko vos 90 tūkst. balsų. Kyla klausimas, kaip toks marginamas galėjo surinkti tokią gausybę parašų.
M. Kasjanovo populiarumo reitingas siekė vos 2 proc. ir jis vargiai galėjo tapti rimtu D. Medvedevo konkurentu. Pastarasis atsisako dalyvauti bet kokiuose per televiziją vykstančiuose rinkimų debatuose, tačiau vis viena nuolat šmėkščioja žydruosiuose ekranuose. Per žinių laidas jis žarsto ausį rėžiančius pažadus dvigubai padidinti senatvės pensijas bei pakelti atlyginimus. Tačiau, jei M. Kasjanovas vis dėlto būtų užregistruotas, kandidato statusas jam būtų suteikęs priėjimą prie televizijos ir būtų įteisinę jį kaip tikrą liberalią alternatyvą D. Medvedevo kandidatūrai. Atsikratęs savo oponento, D. Medvedevas dabar pats gali vaidinti liberalą ir savintis liberalų žodyną.
Praėjusią savaitę Kremliaus išrinktiesiems sakyta D. Medvedevo kalba buvo tarsi muzika nuosaikių liberalų ausims. Net nemirkčiodamas V. Putino įpėdinis kalbėjo apie pliuralizmo reikšmę, laisvę bei teisingumą. Pareikšta, kad nuosavybės teisės bei laisva žiniasklaida yra kertiniai akmenys, ant kurių reikia statyti demokratijos rūmus. Be to, D. Medvedevo teigimu, Rusijoje turi būti įtvirtinta teisės viršenybė. Kalbėdamas apie Rusijos dabartį, jis pripažino, kad šiuo metu šalyje siaučia teisinis nihilizmas.
Tą pačią dieną D. Medvedevo žodžiams pritarė ir buvęs naftos koncerno „Yukos“ vykdantysis direktorius Vasilijus Aleksenianas, kuris kalbėjo Aukščiausiajame teisme. 36 metų vyras laikomas ikiteisminiame arešte nuo 2006 metų balandžio ir kaltinamas mokesčių vengimu bei pinigų pasisavinimu. Tačiau vienintelis jo „nusikaltimas“ tikriausiai yra tas, kad V. Aleksenianas atkakliai gynė savo bendražygį Michailą Chodorkovskį. Prabėgus keliems mėnesiams po arešto, V. Aleksenianui buvo diagnozuotas AIDS, tačiau per pastaruosius 14 mėnesių ligoniui nebuvo suteikta reikalinga medicininė pagalba.
Manoma, kad V. Aleksenianas taipogi serga tuberkulioze, jo regėjimas yra toks silpnas, kad kalinys sunkiai gali įskaityti jam pateiktus kaltinimus. V. Aleksenianas teigė, kad prokurorai jį šantažavo ir žadėjo suteikti reikalingą gydymą, jei tik jis paliudys prieš buvusį savo bendražygį M. Chodorkovskį. V. Aleksenianui atsisakius meluoti, jis buvo įmestas į kamerą, kurioje knibždėjo pelėsių, grybelio bei stafilokokų, kurie jam gyvam ėdė odą. V. Alekseniano mesti kaltinimai primena, kad Rusija savo stiliumi grįžta į stalinistinius laikus.
Europos žmogaus teisių teismas liepė Rusijai pristatyti į V. Aleksenianą į specialią ligoninę, tačiau vyriausybė šio paliepimo neįvykdė. Jei V. Aleksenianas mirtų kalėjime, tai Europos žmogaus teisių teismas gali pripažinti, kad Rusija pažeidė jo pamatinę teisę į gyvybę. Šią savaitę M. Chodorkovskis, reikalaudamas pagalbos savo draugui, pradėjo bado streiką.
Tačiau, kad ir kokia padėtis būtų Rusijoje, D. Medvedevo duotų pažadų nereikia nuleisti negirdomis. Rusijos lyderiai turi įprotį bent dalį jų ištesėti. V. Putinas į įvykdė savo pažadą kovoti su oligarchais ir atstatė centrinį valstybės vaidmenį. Tad D. Medvedevo kalba gali suteikti šiek tiek optimizmo. Tačiau pagrindinė problema yra ta, kad už kandidato nugaros stovi ne kas kitas, o pats V. Putinas, kuris greičiausiai taps ministru pirmininku. Todėl tikėtinas vaidmuo bus, kad D. Medvedevas vaidins gero policininko rolę, o V. Putinas – blogasis policininkas.
Po kovo 2 dieną įvyksiančių rinkimų, D. Medvedevas taps šalies prezidentu, tačiau tai nereiškia, kad jis įgys galią. Paradoksas yra tas, kad rinkimai neatliks savo pagrindinio vaidmens: galios perdavimo iš vienų rankų į kitas. Galia ir toliau liks V. Putino bei jo klikos iš KGB laikų rankose. Tad galiausiai Rusijos prezidento rinkimų apskritai nederėtų vadinti rinkimais.
