Maskva pasmerkė tai, kad partizanų vado palaikai Vilniuje spalį buvo perlaidoti valstybinėse laidotuvėse, ir reiškė nepasitenkinimą Seimo sprendimu pripažinti jį buvus faktiniu su okupacija kovojusiu Lietuvos vadovu.
„A. Vanago pripažinimas Lietuvos vadovu yra dar vienas Lietuvos Respublikos valdžios žingsnis perrašant pokario istoriją ir pasityčiojimas iš banditinio teroro aukų, kurių giminės vis dar yra gyvi, atminimo Lietuvoje“, – rašoma URM pranešime.
„Labai liūdna, kad garbindama tokius abejotinus herojus šiuolaikinė Lietuva pamiršta apie geriausius Antrojo pasaulinio karo mūšiuose prieš fašizmą kovojusius sūnus ir dukteris. Tarp jų – pogrindžio partizanai, Sovietų Sąjungos didvyriai Juozas Vitas, Marija Melnikaitė, Bronislovas Urbanavičius ir daugelis kitų“, – tvirtina Maskva.
Lietuvos Seimas praėjusią savaitę konstatavo, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas A. Ramanauskas-Vanagas nuo 1954 metų lapkričio 26 dienos, po Jono Žemaičio-Vytauto nužudymo, iki jo paties mirties 1957 metų lapkričio 29 dieną „buvo aukščiausias tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas ir kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas“.
Su sovietų okupacija kovojusių Lietuvos partizanų vadovybė 1949 metais A. Ramanauską-Vanagą paskelbė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju ir ginkluotųjų pajėgų vadu.
J. Žemaitis-Vytautas buvo nužudytas Maskvoje, Butyrkų kalėjime. Įstatymais jis pripažintas kaip valstybės vadovas.
A. Ramanauskas-Vanagas 1952–1953 metais pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kovos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas. Po žiaurių kankinimų jam mirties bausmė įvykdyta 1957 metais.
Spalį Vilniaus Antakalnio kapinėse šiemet atrasti A. Ramanausko-Vanago palaikai buvo perlaidoti valstybės vadovų panteone.
Partizanų vado atminimui pagerbti surengtos valstybinės laidotuvės, jį į paskutinę kelionę palydėjo tūkstančiai žmonių.
Partizaninis karas Baltijos šalyse prasidėjo, kai 1944 metų vasarą sovietų kariuomenė, išstūmusi nacių okupantus, antrą kartą okupavo Baltijos šalis. Tuomet iškart prasidėjo sovietų represijos, teroras, mobilizacija į sovietų kariuomenę.
Ginkluota kova tęsėsi iki 1953 metų.
