Šį kartą jų žvilgsnis nukrypo ir į Lietuvą – skandalingasis Vladimiras Žirinovskis, „kišeninės opozicijos“ atstovas Rusijos parlamente, apkaltino mūsų šalį „perversmo Rusijoje rengimu“.
Propagandinė mašina prieš sveiką protą
Neseniai Rusijos televizijos kanalas NTV (kadaise buvęs nepriklausomas kanalas, užgrobtas Rusijos valdžios) parodė propagandinio filmo „Protesto anatomija“ antrąją dalį. Geriausiomis J. Goebbelso propagandos tradicijomis paremtas filmas apkaltino Rusijos opozicijos lyderius ir aktyvistus „Tėvynės išdavyste“, „bendradarbiavimu su užsienio specialiosiomis tarnybomis“ ir „pasiruošimu perversmui“.
Iš karto po šio filmo išėjimo į eterį spaudoje pasirodė V. Žirinovskio pareiškimas, kuriame erzinančios Kremlių kaimyninės šalys buvo apkaltintos aktyviu talkinimu Rusijos opozicijai neva siekiant nuversti dabartinį Rusiją valdantį Vladimiro Putino režimą: „Jie [Rusijos opozicija – K. R.] turi puikius santykius su Gruzija, Lietuva, Latvija ir kitomis užsienio valstybėmis. Tarp jų yra Rumunija, Lenkija, Didžioji Britanija, JAV. Ten jie yra mokomi.“
Toliau V. Žirinovskis prabilo apie konkrečius veiksmus, kuriais, jo nuomone, užsienio valstybės remia opozicijos aktyvistus: „Tai vyksta Gruzijoje ir Baltijos šalyse, arčiau Rusijos sienų. Lietuvoje yra paruošimo stovyklos, Estijoje vyksta seminarai. Aš juos [Rusijos opozicionierius – K. R.] mačiau NATO seminaruose.“
Jis minėjo ir konkrečias pavardes, kurios nuskamba ir filme: esą anksčiau užsieniečiai neva labiau rėmė liberalius politikus – Borisą Nemcovą ir Vladimirą Ryžkovą, o dabar didesnė parama yra skiriama radikaliajai opozicijai bei protesto akcijų „Milijonų maršas“ ciklo organizatoriams – nepriklausomam tautinių pažiūrų opozicijos veikėjui Aleksejui Navalnyj, radikalios organizacijos „Raudonojo jaunimo avangardas“ vadovui Sergejui Udalcovui ir vienam iš jungtinės opozicijos judėjimo „Solidarumas“ lyderių Gariui Kasparovui.
Nereikėtų sumenkinti šių pareiškimų dėl jų autoriaus asmenybės – V. Žirinovskis seniai atlieka oficialaus Kremliaus lakmuso popierėlio vaidmenį, taip yra išbandomi įvairūs skandalingi pareiškimai apie Rusijos ir kitų valstybių santykius, kurių negali sau leisti Rusijos valdžios atstovai – pradedant nuo „Pabaltijo fašizmo“ ir baigiant „Krymo sugrąžinimu“ bei buvusio JAV prezidento George‘o Busho įžeidimais.
Persekiojimai tęsiasi
Propagandinio filmo skleidimas suteikė Kremliui daugumos Rusijos (ypač provincijos) gyventojų akyse „moralinę teisę“ pradėti naują raganų medžioklę prieš „suįžūlėjusią“ opoziciją. Rusijos Federacijos tyrimų komitetas bei Generalinė prokuratūra pradėjo „filme išdėstytų faktų tikrinimą“. Spalio 17 d. tardytojai atliko kratą S. Udalcovo bute ir po daugiau kaip šešias valandas trukusio tardymo jį paleido, liepę pasirašyti raštišką pasižadėjimą neišvykti iš šalies.
S. Udalcovo bendražygis – kairiosios organizacijos aktyvistas Konstantinas Lebedevas buvo suimtas dviem mėnesiams ir yra kaltinamas bandymais organizuoti masines riaušes. Tokie pat kaltinimai yra pateikti ir Valstybės Dūmos deputato Iljos Ponomariovo padėjėjui Leonidui Razvozžajevui, kuris buvo pasislėpęs nuo Kremliaus vykdomo „teisingumo“, tačiau, Rusijos oficialiosios žiniasklaidos duomenimis, neva savanoriškai atvyko pas tardytojus ir davė parodymus prieš S. Udalcovą ir K. Lebedevą. Tačiau Rusijos opozicijos judėjimo „Solidarumas“ biuro pirmininkas Ilja Jašinas teigia, kad L. Razvozžajevas buvo suimtas (kaip yra įtariama, Ukrainoje) ir atgabentas į Maskvą, kur jį privertė duoti minėtus parodymus.
Pats S. Udalcovas šiuos kaltinimus bei NTV filmą vadina „kliedesiais“. Savo tinklaraštyje jis rašo: „Daryti kažkokių miglotų vaizdo fragmentų, kuriuose pavaizduotas žmogus, „panašus į Udalcovą“, pagrindu išvadas apie pasiruošimus teroristiniams aktams, maištui Kaliningrade ar vos ne pasaulinei revoliucijai – tai, atleiskite, vaikų darželis. Nors kitaip ir negalėjo būti.“
Melagingi nugalėtojai
Spalio 14 d. 77-iuose iš 83 Rusijos Federacijos subjektų įvyko savivaldos rinkimai, kuriuos laimėjo valdančioji partija „Vieningoji Rusija“, o likusios vietos atiteko „kišeninės opozicijos“ – komunistų, liberalų demokratų ir kitų partijų atstovams. Nors nepriklausomi stebėtojai iš rinkėjų teisių gynėjų asociacijos „Golos“ („Balsas“) praneša apie tūkstančius suklastotų biuletenių, grasinimus stebėtojams, draudimą fotografuoti ir filmuoti balsų skaičiavimo procesą bei kitus pažeidimus, V. Putinas rinkimų rezultatus jau spėjo pavadinti „rinkėjų siekiu palaikyti dabartinę valdžią ir Rusijos valstybingumo plėtrą“.
Po rinkimų paaiškėjo, kad vienybės nėra ir pačioje „Vieningojoje Rusijoje“. Po rinkimų šios partijos atstovai Sverdlovsko srities Taryboje (Įstatymų leidybos susirinkime), išrinkti vienmandatėse apygardose, pareiškė, kad formuos atskirą frakciją, pavadinę „Vieningosios Rusijos“ frakciją „nesugebančia dirbti“.
Reikia paminėti, kad pagal visai neseniai atliktas sociologinių tyrimų analitinio Levados centro apklausas 27 proc. rusų mano, kad abejų Rusijos parlamento rūmų deputatai yra visiškai priklausomi, o 45 proc. – kad gerokai priklausomi nuo Prezidento administracijos. 64 proc. apklaustųjų netiki teismų nepriklausomybe nuo centrinės ar regioninės valdžios struktūrų.
Nepaisant to, Kremliaus vadovybė, kontroliuojanti beveik visas žiniasklaidos priemones šalyje, ir toliau gali sėkmingai formuoti viešąją nuomonę šalyje pasitelkdama įvairias „sąmokslo teorijas“, kino filmus ir panašią nefiltruotą propagandą, kurioje gausu dezinformacijos ir apie Baltijos valstybes. Verta paminėti, kad nors prieš Rusijos kairiuosius radikalus naudojami bjaurūs persekiojimo metodai, jie, svajojantys apie Sovietų Sąjungos atgaivinimą, tikrai nėra potencialūs Baltijos valstybių sąjungininkai. Belieka tikėtis, kad sveikosios Rusijos opozicijos jėgos ras būdų atsiriboti nuo politinio bendradarbiavimo su tais, kurie, pakeitę V. Putiną, būtų pasirengę susidoroti su kitaminčiais tikrai ne švelnesniais būdais.
