Rusijos istorikai suskato iš Sovietų sąjungos ir Baltijos šalių tarpusavio santykių XX a. varyti istorijos naminę, kuria norima girdyti ne tik savo pačių tautą, bet ir bandyti įsiūlyti Baltijos ir kitų Europos šalių visuomenei.
Raugą ruošti pradedama nuo raginimo peržiūrėti 1989 m. Sovietų sąjungos Liaudies deputatų suvažiavimo priimtą nutarimą, smerkiantį 1939 m. Ribbentropo- Molotovo pakto slaptuosius susitarimus.
Rusijos istorikų grupė, sudaryta po 2007 m. vasario 12 d. Maskvoje įvykusios „apvaliojo stalo“ diskusijos „Rusija ir Pabaltijys: kompetentingi atsakymai į istorines limitrofų pretenzijas“, parengė spaudai susitikimo dokumentų ir pranešimų rinkinį bei ėmėsi įgyvendinti eilę tiriamųjų projektų, susijusių su Pabaltijo istorijos ir Sovietų sąjungos – Baltijos šalių santykių „baltosiomis dėmėmis“, pranešė Rusijos naujienų agentūra „Regnum“.
Rusijos Mokslų akademijos Visuotinės istorijos instituto Karų istorijos ir geopolitikos centro mokslinio vadovo, istorijos mokslų daktaro Olego Ržeševskio ir istorijos mokslų daktarės, „Istorinės perspektyvos fondo“ prezidentės Natalijos Naročnickajos parengtose „galutinėse rekomendacijose“ teigiama, kad priešinimasis Baltijos šalių istorikų „spekuliacijoms“ turi būti pripažintas vienu svarbiausių uždavinių kovojant su „istorijos falsifikavimu“ ir bandymais kurti neigiamą Rusijos įvaizdį užsienyje.
Rekomendacijose tvirtinama, kad toks uždavinys iškilo dėl „nesibaigiančių Baltijos šalių istorikų pastangų peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo išdavas, bandant parodyti SSRS ir rusų tautą kaip agresorius, įtvirtinti Lietuvos, Latvijos ir Estijos visuomenės sąmonėje „sovietinės okupacijos“ koncepciją ir „eksportuoti“ jos ideologinį pagrindą į Gruziją, Moldovą, Azerbaidžaną ir Ukrainą, populiarinti ją ir Vakaruose, ir Rusijoje“.
Dokumente sakoma, kad mokslinės diskusijos dalyviai priėjo išvadą, jog Rusijos „valstybiniai organai“ neturi „atsitverti“ nuo istorinių problemų ir pretenzijų, „palikdami istoriją istorikams“, ir privalo formuoti „aiškią ir tikslią valstybės politinę poziciją svarbiausiais istorijos klausimais ir pateikti ją akademiniams sluoksniams bei visuomenei remiantis atvira diskusija.“
„Regnum“ teigimu Rusijos ekspertai priėjo prie bendros nuomonės, kad „neištaisius klaidų“, kurios buvo padarytos 1989 – 1991 metais politiškai ir teisiškai vertinant istorinius 1939 – 1940 m. įvykius, susijusius su „SSRS įgyvendintomis priemonėmis savo saugumui užtikrinti“, Rusijos vadovybė negali užsitikrinti tvirtos pozicijos politinių ir finansinių pretenzijų, kurias „įtakingų Vakarų sluoksnių“ remiamos reiškia Pabaltijo valstybės, atžvilgiu.
Konkrečiai esą kalbama apie 1989 m. gruodžio 24 d. priimtą SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimą. Rusijos istorikų įsitikinimu jį reikia „peržiūrėti“ vardan „objektyvesnio Sovietų sąjungos ir Vokietijos 1939 m. rugpjūčio 23 d. sutarties dėl nepuolimo ir jos slaptųjų protokolų pasirašymo aplinkybių peržiūrėjimo teisinio, politinio bei faktologinio įvertinimo“.
Rusijos istorikai taip pat konstatavo, kad didžioji dauguma Baltijos šalių istorikų yra „įtraukti į suderintą ir griežtą“ valdžios ir mokslo santykių schemą, kuria siekiama ne tik „pseudoistoriniais“ argumentais sustiprinti antirusišką oficialiąją Talino, Rygos ir Vilniaus politiką, bet ir pateisinti diskriminacines priemones, nukreiptas prieš „mūsų tautiečius“, praneša „Regnum“.
