Diana Garmašaitė, geopolitika.lt
Neramumai Ukrainoje tapo pagrindiniu katalizatoriumi, sąlygojusiu besitęsiančią Rusijos ir Vakarų pasaulio krizę. Dėl to ir pasaulio politinėje darbotvarkėje tikėtis stagnacijos neverta: kai Europos Sąjunga ir JAV, reaguodamos į neteisėtą Krymo aneksiją, paskelbė sankcijas Rusijai, Maskva garsiai eskalavo persiorientuojanti į bene svarbiausią Rytų Azijos regiono žaidėją – Kiniją. Ir ne veltui – Pekinas tapo kone vienintele Vladimiro Putino viltimi palaikyti silpstančios šalies ekonomikos ir režimo gyvybę. Kuo ši pamažu vis stiprėjanti abiejų valstybių draugystė tokia naudinga?
Krizė Ukrainoje ir Vakarų pasaulio paskelbtos sankcijos išryškino Rusijos ekonomikos Achilo kulną – priklausomybę nuo pasaulinių energijos išteklių kainų ir galimybės skolintis Vakarų kapitalo rinkose. Tiesą sakant, Maskvai kito kelio, išskyrus atsigręžimą į Kiniją, ir nebuvo, nors pastaroji artimiausiu metu ir negali atstoti Europos energetikos rinkos teikiamų pajamų už energijos šaltinius.
Itin daug diskusijų sukėlė po ilgai trukusių derybų praėjusių metų gegužę Kinijos nacionalinės dujų ir naftos kompanijos CNPC ir Rusijos dujų gavybos monopolininkės „Gazprom“ pasirašyta 400 mlrd. JAV dolerių vertės dujų tiekimo sutartis. Susitarimas apima 30 metų laikotarpį, per kurį dujotiekiu „Sibiro jėga“ („Sila Sibiri“) kasmet į Kiniją turėtų būti tiekiama po 38 mlrd. kubinių metrų dujų. Svarbiausia priežastis, kodėl derybos dėl šios sutarties buvo vilkinamos kone dešimtmetį – „europietiška“ dujų kaina, kurią Kinija vargu ar sutiktų mokėti. Nė viena šalis konkrečiai sutartos kainos taip ir neatskleidė, tačiau ilgai rengto sandorio naudingumas Rusijai grynai ekonominiu požiūriu daugeliui apžvalgininkų kėlė abejonių. Be to, Pekinas turi pranašumą Rytų Sibiro telkinių atžvilgiu, nes tik su jo, kaip kliento, pagalba jie gali būti eksploatuojami. Todėl Maskvą ir neramina tai, kad gamtinių dujų prekyba sutelkta vieno pirkėjo rankose. Kas bus, jei Pekinas jausis turįs nebylią teisę diktuoti savo sąlygas? Tai patvirtino ir Nacionalinio energetinio saugumo fondo analitinio centro vadovas Aleksandras Pasečnikas, dar gegužę teigęs, kad, turint omenyje Maskvos nesutarimus su ES, Kinijos pozicija šiuo klausimu yra stipresnė.
Praėjusių metų lapkritį Rusija ir Kinija pasirašė memorandumą dėl gamtinių dujų tiekimo vadinamuoju vakariniu maršrutu, atveriantį kelią pastarajai tapti didžiausia rusiškų resursų vartotoja. Memorandumas papildė prieš tai pasirašytą sutartį ir įtvirtino, jog vakariniu maršrutu (dar vadinamu „Altaj“, nes dujotiekis turi eiti per Altajaus kalnus) į Kiniją bus tiekiama 30 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Remiantis pasirašytais susitarimais, numatoma dujų kaina – 350–400 JAV dolerių už 1000 kubinių metrų dujų. V. Putino teigimu, per šias derybas su Kinija buvo padėti tvirti pamatai galutiniams susitarimams, tačiau kada jie bus pasirašyti – kol kas neaišku.
Vis dėlto tenka pripažinti, kad šis susitarimas sulaukė daug daugiau dėmesio, nei iš tikrųjų buvo vertas. Nieko neįpareigojantis, neatskleidžiantis konkrečių detalių – ar tai ne panašiau į paprastą politinį ėjimą? Maskva Europai – didžiausiai savo gamtinių dujų eksporto rinkai – pasiuntė žinią, kad diversifikuodama gamtinių dujų eksportą ji jau turi ir kitų suinteresuotų pirkėjų. Rusijos siekis – pademonstruoti pasauliui, esą izoliacija dėl jos veiksmų Ukrainoje jai negresia. Žinoma, jau eksploatuojamos energetikos infrastruktūros prasme Europa – patrauklesnė kryptis, tačiau kol kas niekas negali garantuoti, kad ateityje dujų tiekimo apimtis į Kiniją neviršys buvusios į Europą.
Įvykiai Ukrainoje ir ledo siena tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio padidino galimybę Kinijai laisviau veikti Azijos–Ramiojo vandenyno regione, numanant, kad svarbiausia jos konkurentė galios varžybose – JAV – taip akylai jos nebestebės. Vis dėlto, kad ir koks naudingas šis dujų sandoris būtų Pekinui, naivu manyti, jog Kinija liks „ištikima“ tik Rusijos resursams – ji ir toliau vadovausis žemiausios kainos ir didžiausios naudos principu. Pekinas elgiasi pragmatiškai ir siekia diversifikuoti gamtinių išteklių šaltinius. Kol kas pagrindiniai jo tiekėjai yra Viduriniuose Rytuose ir Centrinėje Azijoje, tačiau kinai kvestionuoja jų patikimumą ir regiono valstybių politinį stabilumą. Nereikėtų apsigauti – Pekinas nelaiko „Gazprom“ patikimu ir ilgalaikiu strateginiu gamtinių dujų tiekėju, ypač po to, kai matė Maskvos manipuliacinius žaidimus Europoje. Ir vis dėlto Rusijos rinka itin patraukli Kinijai dėl kelių priežasčių. Pirma, kinus domina galimybė užsitikrinti prieigą prie Tolimųjų Rytų ir Sibiro regiono. Antra, Pekinui itin svarbu rasti tiesioginius gamtinių dujų tiekimo kelius, eliminuojančius būtinybę kirsti tarptautinius vandenis ar trečiųjų šalių teritorijas. Trečioji priežastis – Kinijos gamtinių dujų poreikis iki 2030 m. turėtų padvigubėti, dėl to rusiškų resursų indėlis puikiai papildys bendrą dujų katilą.
Abipusė valstybių priklausomybė laipsniškai vystėsi ir kariniame, technologijų bei finansų sektoriuose. Praėjusių metų liepą paskelbtos ekonominės sankcijos apribojo Rusijos kompanijų galimybes bendradarbiauti su Vakarų finansiniais centrais. Naujų alternatyvų paieška tapo būtinybe, o Kinijos pagalba, nors trumpalaikėje perspektyvoje ir negalinti visiškai atstoti Vakarų potencialo, Maskvai itin pravertė. Abi valstybės pritaria, kad būtina mažinti priklausomybę nuo euro bei dolerio, ir sutaria didinti paskolų, suteikiamų Rusijos kompanijoms, apimtį. Taigi, Vakarams nusprendus pratęsti sankcijų laikotarpį, Rusijos priklausomybė nuo Kinijos teikiamų finansinių paslaugų tik didėtų.
Pastarąjį dešimtmetį Maskva vengė parduoti pažangiausią karinę techniką Kinijai, baimindamasi gaminių kopijavimo ir galimo kopijų pardavimo trečiosiose rinkose. Ji taip pat neformaliai priešinosi ir Kinijos kompanijų dalyvavimui dideliuose infrastruktūros ir technologijų projektuose, baimindamasi sukelti konkurenciją su Kremliumi tvirtai susisaisčiusioms įmonėms ir apsidrausdama nuo pigios darbo jėgos ir imigrantų antplūdžio. Visi šie pavyzdžiai rodo, kad po Ukrainos krizės Kinijos ir Rusijos santykiai bei pastarosios priklausomybė nuo Pekino pamažu stiprėja.
Abi valstybes jau gana ilgą laiką vienija ir priešinimasis JAV norui kištis į Centrinės Azijos reikalus. Tiesa, iki krizės Ukrainoje Maskva prieštaringai vertino Pekino siekį dominuoti šiame regione. Rusiją neramino tai, kad dalis buvusių sovietinių respublikų tampa vis labiau priklausomos nuo Kinijos, tačiau dabar ji tikisi palaikyti savo autoritetą Centrinėje Azijoje jau nebe kaip didžiausia išorinė ekonominė jėga, o kaip saugumo garantas, pasinaudodama parama iš Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos ir Eurazijos ekonominės sąjungos.
Rusija ir Kinija, atrodo, pasidalino vaidmenis Centrinėje Azijoje, o kinai padėjo sumažinti Vakarų sankcijų daromą žalą Maskvai. Kol kas jų bendradarbiavimas dar nepasiekė tokio masto, kad Rusija nebejaustų ES rinkos suteiktų galimybių stygiaus, tačiau Pekinas palengva tampa sąjungininku, galinčiu suteikti stiprių impulsų smukusiai Rusijos ekonomikai atsigauti. Valstybių tarpusavio santykiai ateityje turės tendenciją stiprėti ir plėtotis. Kinijai tai gali tapti iššūkiu, turint omenyje būtinybę išsaugoti pragmatinio bendradarbiavimo su JAV saitus. Tai viena iš priežasčių, kodėl būtų naivu manyti, kad Pekinas ir Maskva laikui bėgant nutars ranka rankon bendradarbiauti ir karinėje srityje. Vis dar galioja 2001 m. Rusijos ir Kinijos Geros kaimynystės, draugystės ir bendradarbiavimo sutartis, tad mažai tikėtina, kad šių valstybių sąjunga artimiausiu metu bus labiau formalizuota. Kinijai viešai deklaruojant, jog tai lygiaverčių partnerių draugystė, tarptautinėje arenoje pamažu ryškės, kad Maskva – vis dėlto tik silpnesnioji šio pragmatinio aljanso partnerė.
