Asmenybės ir laikas
Rusijos ir JAV santykių problemas galima iš esmės skirstyti į personalines ir istorines-politines.
Santykiai tarp abiejų valstybių lyderių iki paskutinių laikų buvo ne tokie ir blogi, o ir dabar vargu ar labai jau pakito. Priešrinkiminė Donaldo Trumpo retorika ir atsargus Vladimiro Putino optimizmas amerikiečių rinkimų išvakarėse buvo padiktuoti taktiniais vykstančios kovos sumetimais – net ir nepaisant to, kad D. Trumpas bei V. Putinas, tikėtina, suvokia tai skirtingai.
Amerikiečių establišmentui Rusija ir jos keliamas pavojus – tai dar vienas argumentas kovoje su nepopuliariu (jų gretose) prezidentu. Rusijos elitui Amerika – tai „išorinis priešas“, kova su kuriuo yra vienas iš užsienio ir vidaus politikos fundamento pagrindų.
Tikėtina, ir vieni, ir kiti norėtų neaštrinti santykių iki negrįžtamos ribos. JAV nėra reikalinga priešprieša su Rusija, Rusija, nepaisant viso retorikos griežtumo, negali leisti sau visiškai atsiriboti nuo Vakarų pasaulio. Tačiau šių dienų realijos ima viršų.
Vašingtonas
Amerikiečių politikams ir kariškiams profesionalams Rusijos grėsmė – nėra tuščios kalbos. Neseniai paviešintoje JAV Nacionalinio saugumo strategijoje Rusija vadinama revizionistine galios valstybe, o Nacionalinėje gynybos strategijoje teigiama, kad Vašingtonas atsidūrė strateginėje konkurencijoje su Kremliumi.
Anot daugelio Vakarų stebėtojų, Rusija iš tiesų kelia grėsmę, ir net tik JAV. „Chatham House“ analitikas Mathieu Boulegue mano, kad Maskva bando suformatuoti tarptautinę santvarką, pagrįstą Vakarų pasaulio palaikomomis ir sukurtomis taisyklėmis, ir naudoja visą spektrą priemonių, nukreiptų prieš Vakarų demokratijas.
Rusija nevengia panaudoti jėgos ten, kur ji mato savo geopolitinės padėties grėsmę – Gruzijoje, Sirijoje, Ukrainoje. Kremlius taip pat nesikuklina eksploatuoti Vakarų demokratijų lūžius, naudojantis socialiniais tinklais, kaip manipuliacijų instrumentu.
„Rusija iš tiesų mano, kad yra nuolatinėje karo su Vakarais būklėje, ir šis priešiškumas augs“, – mano M. Boulegue. Tuo pačiu, paviešinus naują sankcijų sąrašą, Vašingtone daugiau aiškumo taip pat neatsirado. Viena vertus, ten buvo įrašyti vos ne visi kažkokią įtaką šalyje turintys asmenys – 114 aukštas pareigas užimančių valdininkų ir valstybinių bendrovių vadovų, ir 96 oligarchai, – tokia savotiška Rusijos elito telefonų knyga. Kita vertus – prezidentas D. Trumpas jau paskelbė, kad naujoms sankcijoms nėra būtinybės, nes ir jau dabar esančios puikiai veikia.
Sunkūs prezidento santykiai su savo aplinka leidžia numatyti, kad tai toli gražu nėra istorijos sankcijų sąrašais pabaiga, nors jų sudarymo kokybe iš tiesų galima suabejoti.
Maskva
Kremliuje, matyt, taip pat nėra abejojama, kad Vakarai ir, visų pirma, JAV – tai priešas, grasinantis Rusijos interesams ir saugumui. Nesibaigianti priešprieša su Vakarais, nuolatinis „apgultos pilies“ sindromas – tai dar sovietinių laikų palikimas, kurį dabartinis Rusijos elitas puikiai dar prisimena.
Iš esmės, tai šis palikimas ir yra antroji, daug gilesnė dabartinės Rusijos-JAV santykių krizės priežastis. Problemos jose prasidėjo ne vakar, o iš esmės jos niekur ir nebuvo dingusios.
„Rusijos ir JAV santykiai, pradedant nuo paties paskutinio sovietų istorijos „pogorbačiovinio“ segmento ir visi tolimesni Rusijos periodai buvo paremti didžiuliu jausmų, emocijų, tikėjimų, dažniausiai niekuo neparemtų ir nerealių, konglomeratu. Kiekviena tolimesnė nepasiteisinusi iliuzija iššaukdavo parosizmas, kurios žmogiškai yra suprantamos, tačiau politiškai tai absoliučiai beprasmės reakcijos“, – pasakojo leidiniui BBC politologas Fedoras Lukjanovas.
Po Rusijos subyrėjusio komunistinio režimo, visų valdžios ir piliečių nuostabai, šalis neteko jai sovietų laikotarpiu priskirto „galios valstybės“ vaidmens. Čia dar išdygo ir NATO plėtra, rinkos reformos ir 1998 metų krizė, faktiškai nubloškusi šalį į pasaulinės ekonomikos periferiją.
„Rusijos politika, nepaisant visų nesklandumų, kurie lydėjo ją ir toliau lydi, neturėjo kitų alternatyvų, kaip integracija į globalią ekonomiką. Strategiškai niekas iš sąmoningų establišmento atstovų, įskaitant ir Putiną, nieko kito nesiūlė“, – tikino Rusijos politologas.
Tačiau Rusija šiandien ir toliau tęsia savo varžytuves su Vakarais iš esmės toje pačioje koordinačių sistemoje, kaip ir prie 20, ar 50 metų. Tuo metu patys Vakarai per tuos metus patyrė ženklius pokyčius.
Ne pabaiga, istorijos kartojimasis
Galutinė demokratijos pergalė planetoje Vakarų pasauliui atrodė faktiškai išspręstu reikalu, tačiau labai neilgai. Šiandien vietoje „istorijos pabaigos“ galima būtų kalbėti apie jos pasikartojimą.
„Daugelis analitikų prognozuoja praėjusio šimtmečio antrojo ir trečiojo dešimtmečių pasaulinės santvarkos sugrįžimą augant įtampai, taktinių klaidų galimybėms prognozuojant, kas prives prie situacijos eskalacijai, ar net ir plataus masto karui“, – tvirtina Mathieu Boulegue.
Postdamui į pamainą atėjusi neoliberali globalizacijos sistema, kaip buvo tikėtasi „istorijos pabaigos“ apologetų, turėjo palaipsniui nutrinti sienas tarp politinių įvairių šalių sistemų, įskaitant ir komunistinio pobūdžio valstybių – Kinijos, pavyzdžiui. Tačiau taip nenutiko.
„Mes patekome į kitą epochą, kurią puikiai atspindi šis naujasis „Kremliaus sąrašas“. Amerikiečių vadovybė atsisako idėjos, kad kitas šalis reikia kažkur integruoti, o elitą – apjungti į kažkokią kosmopolitinę bendruomenę, gyvenančią pagal globalias normas ir taisykles, – aiškino Fedoras Lukjanovas. – O tai iš esmės keičia visą santykių po Šaltojo karo paradigmą. Prasideda nauja epocha, kurioje ne Rusija, ne JAV, o pasaulis sugrįžta į normalią, pilnavertę didžiųjų šalių konkurenciją, tačiau tik labai jau sudėtingomis sąlygomis“.
Ekonominiai karai
Nacionalinės valdančiosios klasės idėja dėl įvairių priežasčių nebuvo įgyvendinta. Ir Amerika, būdama globalios prieigos flagmane, dabar tampa priešingos politikos lokomotyvu.
„Ką Trumpas pasakė Davose? – Man Amerika yra aukščiau visko, ir tegul jums visiems jūsų šalys būtų aukščiau visko, – primena Fedoras Lukjanovas. – Taip sakant, tuomet mes ir surastume naujus, visiems priimtinus bendradarbiavimo metodus. O tai jau yra tiesioginis kelias į ekonominius karus, kuriuose sankcijos – vienas iš pačių efektyviausių instrumentų“.
Asmeniniai ir valstybiniai interesai ne tik Rusijos ar Kinijoje, tačiau ir labiau į rinką orientuotose valstybėse vis labiau siejasi – pavyzdžiui, 2008-ųjų finansų krizės metu rinkos dalyviai buvo gelbėjami iš esmės iš mokesčių mokėtojų kišenių.
Šiandien numatoma tolimesnė globalios ekonomikos erdvės fragmentacija iš esmės tikriausiai nulems tolimesnį valdžios ir privataus sektoriaus konsolidavimąsi vieno šalies rėmuose.
Maskva sankcijų karuose netektų daugiausiai
Rusija nėra pasirengusi ekonominiams karams su stambiais žaidėjais – JAV ar Kinija, net ir su didžiosiomis Europos valstybėmis, jau nekalbant apie vieningos Europos Sąjungos galią. Tiesa, dėl savo palyginti su Vakarų valstybėmis menko ekonominio išsivystymo Rusija yra ir labiau atspari ekonominiam spaudimui.
Nauja antiglobalios politikos banga, kurią pradėjo D. Trumpas, JAV ir Kinijos priešpriešą daro praktiškai neišvengiama. Iš esmės, kai kuriose sferose ji jau vyksta. Ir ne tik su Kinija: kuomet JAV valdžia pradeda matyti Vokietiją ne pagrindine sąjungininke Europoje, o konkurente lengvųjų automobilių rinkoje, tai, tenka sutikti, yra nauji vėjai pokarinėje pasaulinėje santvarkoje.
Tas pats ir Kinijai
Rusija iš esmės neprieštarauja atstatyti santykius su Vakarais – pariteto sąlygomis su kitomis „galios valstybėmis“, kurių neturėtų būti daug.
Tai yra, Kremlius iš esmės yra pasiryžęs priimti santykių, paremtų tam tikromis taisyklėmis, siūlymą, tačiau tik tokiomis sąlygomis, kad šias taisykles sau ir kitiems nustatys nedidelis autorių skaičius, tarp kurių jie mato ir save.
Tokiomis sąlygomis kolektyviniai Vakarai bendradarbiauti su Rusija, aišku, nesirengia – bent jau todėl, kad „naujoji Jalta“ reikštų tarptautinių santykių taisyklių sistemos pabaigą. Tiesa, kalbant apie Vakarus, reiktų pripažinti, kad jie dabar jau kitokie, negu prieš dešimt metų.
Europa, net ir užsikrovusi savo pačios problemomis, kol kas dar sugeba pasisakyti iš esmės vieningai, nors su kiekvienais metais tai padaryti tampa vis sudėtingiau. JAV taip pat nėra vienybės užsienio politikos klausimais, įskaitant ir tuos, kurie siejami su Rusija.
Vienybė įžvelgiama sankcijų klausimų, tačiau jos nėra, kai kalbama apie Rusijos vietą tarptautinių santykių sistemoje. „Vakarai daugiau nebegali vadintis Vakarais iš didžiosios raidės“, – įsitikinęs M. Boulegue.
Kremlius naudojasi susidariusia būsena: interviu BBC CŽV direktorius Mike’as Pompeo kalbėjo, kad Rusijos šnipinėjimo aktyvumo mažėjimas nėra pastebimas.
M. Pompeo pažymėjo, kad ne tik Rusijos: jo teigimu, Pekinas deda ne mažiau pastangų daryti nematomą įtaką Vakarams, negu Maskva. Ir kalbama ne tik apie šnipinėjimą, tačiau ir apie įtaką amerikiečių bendrovėms siekiant gauti prieigą prie JAV rinkos.
CŽV vadovas mano, kad Kinijos ekspansija į Vakarus galima būtų stabdyti efektyviau, jeigu skirtingos šalys apjungtų savo jėgas.
Tačiau didžioji problema kaip tik tame ir slypi, rašoma BBC.
