Ariel Cohen, The Heritage Foundation
Olimpinių žaidynių atidarymo metu prasidėjo tragiškas ir grėsmingas konfliktas tarp Gruzijos ir Rusijos. Rugpjūčio 7 dieną, ketvirtadienį, Pietų Osetijos separatistai, remiami Maskvos, suintensyvino Gruzijos pasienio kaimų apšaudymą iš automatinių ginklų ir patrankų. Tą pačią dieną Gruzija užpuolė Tskhinvalį, kad sustabdytų osetinų artilerijos ugnį. Miestas patyrė didžiulę žalą, kas tapo pretekstu ilgai planuotai Maskvos invazijai į Gruziją.
Tuo metu, kai Rusijos karinė mašina pradėjo veikti, Ministras Pirmininkas Vladimiras Putinas nuskrido iš Pekino į Vladikaukazą, kad galėtų vietoje kontroliuoti karinę operaciją. Putinas iš esmė nustūmė į šalį savo įpėdinį Dmitrijų Medvedevą, nepalikdamas jokių abejonių dėl to, kas yra vyriausias. 58-oji Rusijos armija, priklausanti Šiaurės Kaukazo karinei apskričiai, įėjo į Pietų Osetiją kartu su 76 Pskovo desantininkų divizija. Į konflikto zoną iš kaimyninių Rusijos teritorijų taip pat patraukė kazokai.
Rusija yra įsitraukusi į klasikinę karinę operaciją. Juodosios jūros laivynas vykdo jūrinę Gruzijos blokadą, Rusijos balistinės raketos ir oro pajėgos atakuoja Gruzijos karines bazes ir miestus.
Ilgalaikiai Rusijos tikslai kare su Gruzija yra tokie:
* Gruzijos karių išstūmimas iš Pietų Osetijos ir Abchazijos bei Gruzijos suvereniteto šiose teritorijose panaikinimas;
* „Režimo pakeitimas“, pašalinant iš posto prezidentą Michailą Saakašvilį ir pasodinant į jo vietą Tbilisyje labiau prorusišką lyderį;
* Sutrukdymas Gruzijai įstoti į NATO ir aiškios žinios Ukrainai pasiuntimas, parodant, kad jos užsispyręs siekis prisijungti prie Aljanso gali baigtis karu ir/ar jos dezintegracija;
* Kontroliuojant Gruziją, užsitikrinti Kaukazo, ypač strateginių vamzdynų, kontrolę;
* Atkurti XIX a. tipo įtaką buvusioje Sovietų Sąjungoje – jeigu reikia, naudojant karinę jėgą.
Postsovietinių sienų revizija: iššūkis europiniam status quo
Rusijos santykiai su Gruzija buvo blogiausi iš visų Rusijos santykių su buvusiomis SSRS respublikomis. Rusija nuo 1990 m. kurstė separatizmo ugnį Pietų Osetijoje ir 1992-93 metais ginklais rėmė Abchaziją, kuri irgi yra Gruzijos teritorijos dalis. Tada Maskva rimtai nesutarė su tuometiniu Gruzijos prezidentu Eduardu Shevardnadze, kuris prieš tai buvo SSRS užsienio reikalų ministras ir kurį kietosios linijos šalininkai Kremliuje kaltino Sovietų Sąjungos pasitraukimu iš Centrinės ir Rytų Europos. Praeitą dešimtmetį įvyko net du pasikėsinimai į jo gyvybę ir abu kartus būtą įtarimų, kad į tai yra įsivėlusios Rusijos specialiosios tarnybos.
Rusija ilgai ruošė agresiją prieš provakarietišką Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį, kad galėtų pašalinti jį iš valdžios ir sutrukdyti Gruzijai įstoti į NATO. Nepaisant kalbų apie engiamos mažumos statusą, dauguma Pietų Osetijos lyderių yra etniniai rusai, kurie anksčiau tarnavo KGB, Rusijos kariuomenėje arba buvo SSRS komunistų partijos nariai.
Per pastaruosius metus Maskva suteikė daugumai abchazų ir osetinų Rusijos pilietybę ir užmezgė su šiomis separatistinėmis respublikomis glaudžius ekonominius ir biurokratinius ryšius, taip faktiškai aneksuodama šias teritorijas.
Rusijos pilietybės faktorius kaip pretekstas ginti savo piliečius kaimyninėse valstybėse su tikslu sunaikinti jų suverenitetą yra slidus kelias, vedantis prie naujo buvusios Sovietų Sąjungos sienų nubrėžimo.
Aštri kalba, strateginiai veiksmai
Agresija prieš Gruziją yra rimtas signalas Ukrainai ir Europai. Rusija žaidžia puolančiąją ir grėsmingą šachmatų partiją. Buvęs prezidentas ir dabartinis Ministras Pirmininkas Vladimiras Putinas šį pavasarį kalbėjo apie Rusijos galimybes „suskaldyti“ Ukrainą kaip naują stojimo į NATO kandidatę ir atsiimti iš jos Krymo pusiasalį, kuris atiteko Ukrainai 1954 m., kuomet abi respublikos buvo SSRS sudėtyje.
Šiandien apie 50% ukrainiečių yra rusakalbiai, o etniniai rusai sudaro apie penktadalį Ukrainos gyventojų. Raginami Maskvos, šie žmonės kaip ir Pietų Osetija gali pasiprašyti Motinos Rusijos globon. Tuo metu, kai tokie provakarietiški Ukrainos lyderiai kaip prezidentas Viktoras Juščenka ir Ministrė Pirmininkė Julija Timošenka išreiškė norą įstoti į NATO, prorusiška Regionų partija efektyviai tam priešinasi. Rusijos veiksmai prieš Gruziją tik dar labiau įkvėpė NATO oponentus Ukrainoje.
Tokiu būdu Rusija demonstruoja, kad gali sabotuoti Amerikos ir Europos Sąjungos deklaracijas dėl NVS valstybių integracijos į tokias struktūras kaip NATO. Bandydama užbaigti režimo kaitą Gruzijoje, Maskva taip pat siekia perimti savo kontrolėn energetinį koridorių, kuris jungia Centrinę Aziją ir Azerbaidžaną su Juodąja jūra ir vandenyno keliais, kuriais yra transportuojama nafta, dujos ir kitos prekės. Prorusiškas režimas Gruzijoje garantuotų Maskvai pirmiausia strateginių naftotiekių Baku-Tbilisis-Ceyhanas ir Baku-Erzurumas (Turkija) kontrolę. Tokia įvykių eiga galutinai atimtų iš Azerbaidžano ir Armėnijos galimybę persiorientuoti į Vakarus ir bet kokius šansus išspręsti tarpusavio konfliktą diplomatiškai Vakarų stiliumi.
Tiesos akimirka Vakarams
Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai Europoje turi imtis visų įmanomų diplomatinių priemonių, kad sustabdytų Rusijos agresiją.
Dar daugiau, JAV ir Europa turi internacionalizuoti konfliktą. Rusijos siekis turėti tarptautinės teisės rėmėjos įvaizdį turi būti panaudotas prieš Maskvą. ESBO, ES ir JAV turėtų pasiųsti tarptautinius stebėtojus į Gruziją, o Rusijos pajėgų išvedimo procesas turėtų būti paspartintas.
Kad Pietų Osetijos ir Abchazijos problema būtų galutinai išspręsta, derybos turi prasidėti neutralioje platformoje, pavyzdžiui ESBO rėmuose. Galutiniu sprendimu galėtų tapti plačios autonomijos šioms teritorijoms suteikimas Gruzijos sudėtyje, kaip tai seniai siūlo Tbilisis.
Be to, Jungtinės Valstijos, jų sąjungininkai ir kitos valstybės privalo pasiųsti Maskvai tvirtą signalą, kad XIX a. stiliaus įtakos sferų politika ir bandymai iš naujo nubrėžti buvusios Sovietų Sąjungos ribas kelia grėsmę pasaulio taikai. Maskvos planai negali būti įgyvendinti, nepažeidus tarptautinės teisės ir nepareikalavę aukų – kaina, kurios neturėtų mokėti nei Rusijos žmonės, nei kažkas kitas.
Amerika ir jos europiniai sąjungininkai turėtų leisti Rusijai suprasti, kad nesustabdžiusi savo agresijos prieš Gruziją ji gali daug prarasti – įskaitant teisę rengti 2014 m. Olimpiadą Soči mieste, narystę G-8 ir priėjimą prie Vakarų rinkų.
Parengta pagal The Heritage Foundation
