Rusijos kariškių jau nebetenkina „gimtojo“ karinės pramonės komplekso (KPK) gaminamos ginkluotės ir karinės technikos kokybė. Be to, kai kurios karinės technikos rūšys, tipai, jų mazgai ar įrenginiai Rusijoje iš viso negaminami.
Kita, gal net svarbesnė, ginkluotės pirkimo iš užsienio šalių priežastis – naujausių karinės technikos gamybos technologijų, kurios parduodamos kartu su didelės apimties užsakymais, įsigijimas ir pritaikymas Rusijos KPK įmonėse. Taip pat nereikėtų atmesti prielaidos, kad numatomi karinės technikos įsigijimai iš kai kurių šalių (pavyzdžiui, Prancūzijos, Italijos, Vokietijos) turi ir politinę potekstę.
Ankstesnėje dalyje minėtas A. Postnikovo pasisakymas apie blogą rusiškos karinės technikos kokybę – anaiptol ne pirmas. Tokie pasisakymai į viešąją erdvę ėmė skverbtis maždaug nuo 1995-ųjų, vėliau jų pagausėjo. Paieškojus internete galima rasti daug straipsnių apie blogą Rusijoje gaminamos ginkluotės kokybę, kai kurie iš jų datuojami jau 1993 metais.
Kaip pavyzdį galima pateikti keletą laikraščio „Nezavisimaja gazeta“ priedo „Nezavisimoje vojennoje obozrenije“ 2001 m. rugpjūčio 10 d. straipsnio ištraukų (straipsnyje „Kas atsakingas už rusiškos ginkluotės kokybę“ apžvelgiamos Rusijos karinės technikos kokybės problemos 1993–2001 m.). Jo autorius M. Rastopšinas rašo, kad „tęsiasi žymus atsilikimas nuo pirmaujančių šalių informacinių technologijų, mikroelektronikos ir optinės elektronikos technologijų bei kompiuterinės technikos naudojimo ginkluotės gamybos srityje“, „prarastos daugiau kaip 100 tipo šaudmenų gamybos technologijos“, taip pat kelia klausimą, „kodėl Ginkluotosiose pajėgose liko tik 30 proc. šiuolaikinės ginkluotės ir koks bus jų kovinis pajėgumas žinant blogą Rusijos KPK gaminamos ginkluotės kokybę“. Panašių klausimų straipsnyje keliama ir daugiau ir bandoma į juos atsakyti. Kaip pagrindinės blogos kokybės ginkluotės gaminimo priežastys straipsnyje nurodomas nepakankamas KPK įmonių finansavimas, per mažos valstybinio karinio užsakymo apimtys, fizinis ir moralinis karinių gamyklų įrangos susidėvėjimas ir, svarbiausia, kvalifikuotų kadrų, gaminančių karinę techniką, senėjimas ir praradimas dėl išėjimo dirbti į geriau mokamas komercines struktūras.
Taip buvo rašoma prieš dešimt metų. Ar per praėjusį laiką padėtis pagerėjo? Vargu, greičiau – pablogėjo: karinių įmonių įranga dar labiau susidėvėjo, o naujos, didesnio tikslumo (karinėje gamyboje tai itin svarbu) perkama ir diegiama nepakankamai, patyrę kadrai dar labiau paseno ar mirė (vidutinis KPK darbuotojų amžius 2010 m. jau viršijo 55 metus), prarasta ar neatnaujinta dar daugiau karinės produkcijos gamybos technologijų. Čia galima prisiminti plačiai nuskambėjusį incidentą, kai dėl rimtų kokybės defektų 2006 m. Alžyras atsisakė priimti 15 Rusijoje pagamintų ir jau užsakovui pristatytų naikintuvų „MiG-29SMT“. Naikintuvai buvo grąžinti Rusijai ir kiek paremontavus parduoti Karinėms oro pajėgoms.
Gynybos ministro pavaduotojas Vladimiras Popovkinas, praėjusių metų viduryje atsakydamas į kritiką dėl to, kad Gynybos ministerija perka iš Izraelio nepilotuojamus lėktuvus, teigė, kad „Rusijos pramonė nepajėgė karinei žinybai pagaminti tinkamos kokybės nepilotuojamų priemonių“ ir, nors jų gamybai išleista daugiau kaip 5 milijardai rublių, „šiandien mūsų nepilotuojami lėktuvai negali susilyginti su tais, kuriuos mes perkame, nė pagal vieną parametrą“.
Generolas V. Popovkinas neigiamai įvertino ir Rusijoje gaminamų tankų, šarvuotųjų automobilių ir jų gamybai skirtų metalų, snaiperių šautuvų, šiuolaikinio kareivio ekipuotės, treniruoklių ir karinių poligonų įrangos, ryšio ir valdymo bei kitų priemonių kokybę. Tad kas gi daroma, kad už kariuomenės apginklavimą atsakingas gynybos ministro pavaduotojas galėtų džiaugtis tėvyninės gamybos karinės technikos kokybe?
Rusijos vyriausybė yra priėmusi „Valstybinę ginkluotės programą 2011–2020 metams“, kurios realizavimui numatomas milžiniškas, apie 20 trilijonų rublių, finansavimas. Premjeras Vladimiras Putinas nurodė, kad didelis dėmesys joje skiriamas aukštos kokybės ir didelio tikslumo ginkluotės sukūrimui ir pateikimui Ginkluotosioms pajėgoms. Galbūt tai padės pagerinti ginkluotės kokybę, tačiau žinant, kad ši programa – jau ketvirta šiuolaikinės Rusijos istorijoje, o trys ankstesnės faktiškai žlugo, optimizmo neturėtų būti itin daug. Ir įdomu būtų žinoti, kokio dydžio finansavimas šioje įslaptintoje programoje numatytas užsieninės ginkluotės įsigijimui.
Iš ko ir kas perkama?
Didžiausia karinės technikos Rusijos ginkluotosioms pajėgoms tiekėja yra Prancūzija. Be jau minėtų „Mistral“ tipo laivų (apie juos rašė ir „Geopolitika“), iš Prancūzijos perkama ar numatoma pirkti daug kitokios karinio pobūdžio technikos. Iš firmos „Tales“ jau gana seniai perkami termovizoriai Rusijoje gaminamiems zenitinių patrankų kompleksams „Pancyr-S1“, tankams T-80, T-90 ir pėstininkų kovos mašinoms BMP-3, radioelektroninė borto įranga naikintuvams „Su-30MKI“ ir „Su-30MKM“ bei „MiG-29SMT“, „ateities kareivio“ individualios ekipuotės įranga FELIN, su firma „Sagem Securite“ rengiamas kontraktas kriptografijos ir indikacijos sistemai „savas–svetimas“ bei radioelektroninei borto įrangai sraigtasparniams „Mi-26“ ir „Ka-226“ pirkti (be to, eksportinėse sraigtasparnio „Ka-226“ modifikacijose montuojami prancūziški firmos „Turbomeka“ varikliai), daug prancūziškos hidronavigacinės ir elektroninės įrangos montuojama modernizuojamame Indijai skirtame lėktuvnešyje „Admirolas Gorškovas“ ir t. t.
Rusija taip pat rengia kontraktus su karinio profilio Prancūzijos kompanijomis, stengdamasi įsigyti įvairių ginkluotės gamybos technologijų. Pavyzdžiui, ketinama įsigyti nuo išorės oro nepriklausomų, uždaro ciklo dyzelinių variklių povandeniniams laivams gamybos licenciją, gauti hidroakustinės įrangos, torpedinių ginklų gamybos bei kitas technologijas, kad būtų galima gaminti šią ginkluotę savo šalyje. Pastaruoju metu, siekiant prieiti prie modernių karinių technologijų, kuriamos bendros įmonės su prancūzų kompanijomis. Tos įmonės dažniausiai įkurdinamos Rusijos teritorijoje.
Per bendrų įmonių steigimą stengiamasi prieiti ir prie Italijos firmos IVECO šarvuotųjų automobilių LMV(M65E) gamybos technologijų. Generolo V. Popovkino teigimu, nors Rusija gamina neblogus šarvuočius, itališkuose kariui suteikiama daugiau vietos ir komforto (o tai šiuolaikinės kovos sąlygomis gana svarbu), jų kovinė galia artima rusiškiems, jie yra lengvesni ir naudoja mažiau kuro (sprendimą dėl šių technologijų įsigijimo iš Italijos Rusijos gynybos ministerija priėmė 2010 m. birželio mėnesį). Tai pat reikia paminėti, kad Italijos firmos buvo aktyvios Rusijos partnerės kuriant ir gaminant mokomąjį treniruočių lėktuvą „Jak-130“, kurį Rusija jau eksportuoja į keletą pasaulio valstybių.
Dar vienas svarbus ir perspektyvus ginkluotės į Rusiją eksportuotojas yra Izraelis, turintis daug Rusiją dominančių šiuolaikinės ginkluotės gamybos technologijų. Tačiau dauguma Izraelio karinių technologijų yra perimtos iš JAV, kurios tam tikru atveju lengvai gali užblokuoti galimą jų perdavimą (ar pardavimą) Rusijai. Nors Rusija jau nusipirko nedidelį kiekį Izraelio gamybos nepilotuojamų lėktuvų (kalbama, kad 50) ir atitinkamą jų valdymo įrangą, Izraelio vadovybė uždraudė parduoti moderniausią ir labiausiai Rusiją dominantį didelio veikimo nuotolio nepilotuojamą lėktuvą „IAI Heron“. Tikėtina, šis sprendimas buvo priimtas ne be JAV įtakos.
Po nedidelį kiekį ginkluotės ir karinės įrangos bei prietaisų Rusija perka iš Vokietijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, JAV ir kitų šalių. Rusijos karinių analitikų duomenimis, tokių šalių yra apie 20, be NVS valstybių, su kuriomis karinis techninis bendradarbiavimas vykdomas vadovaujantis kitais principais.
Ginkluotės ir karinės technikos pirkimas iš užsienio šalių šiuolaikinėse valstybėse nėra išskirtinis reiškinys. Net ir labiausiai technologiškai pažengusios valstybės negali gaminti visko, ko reikia jų ginkluotosioms pajėgoms, be to, tai neapsimoka ekonomiškai. Todėl keistai atrodo gana liguista dalies Rusijos visuomenės, ypač vadinamųjų „patriotų“, reakcija į pranešimus apie numatomus ginkluotės ir karinės technikos pirkimus. Matyt, nemaža dalis tos visuomenės, išaugusi ir subrendusi autarchiškoje Sovietų Sąjungoje, nesugeba persiorientuoti ir priprasti prie dabartinio, vis labiau globalizuoto, pasaulio realijų.
Matas Jakaitis
