Beveik prieš dvejus metus Rusijos viešojoje erdvėje pasirodžiusios žinios apie Gynybos ministerijos ketinimus pirkti iš Izraelio nepilotuojamus aviacijos kompleksus, o iš Prancūzijos – „Mistral“ tipo didžiuosius desantinius laivus daug kam sukėlė šoką ir nuoširdų „patriotinį“ pasipiktinimą. Tačiau, žiūrint iš istorinės perspektyvos, ginkluotės importas į Rusiją buvo įprastas dalykas ir nieko neturėtų stebinti.Ginkluotę Rusija perka nuo senų laikų
Kaip teigia Strategijų ir technologijų analizės centro Maskvoje direktoriaus pavaduotojas K. Makijenka, užsieninės gamybos ginkluotę Rusija pirko, įsigijo mainais ar kitais būdais pradedant nuo seniausių, XIII–XIV amžių siekiančių laikų. Daugiau ginkluotės pradėta pirkti XV amžiuje, caro Ivano III laikais. Svarbiausia to meto Rusijos ginklų prekybos partnerė buvo Danija, iš jos buvo perkamos ne tik patrankos, šautuvai, parakas, bet ir šaunamųjų ginklų gamybai reikalingi metalai bei kitos medžiagos. Įdomu, kad jau tais laikais Rusija susidūrė su „ginkluotės embargu“ iš Vakarų valstybių pusės: karinio konflikto su Hanzos sąjunga metu Lietuva ir Livonija atsisakė tiekti Rusijai ginklus bei metalą ir draudė tai daryti kitoms valstybėms.
Aktyvi užsieninės gamybos ginkluotės pirkėja Rusija buvo ir caro Ivano IV (Jono Žiauriojo) laikais. Svarbiausios ginklų ir metalo tiekėjos jai tuo metu buvo Švedija, kiek vėliau, jau Petro I laikais – ir kai kurios vokiečių hercogystės. Samdyti karininkai vokiečiai mokė rusų karius ne tik naudotis nupirktais ginklais, bet ir padėjo Petrui I sukurti tais laikais modernias reguliariąsias karines pajėgas, į kurių sudėtį įėjo ir vokiškomis bei švediškomis patrankomis apginkluotas Petro I pastangomis sukurtas Rusijos karinis laivynas.
Daug ginkluotės iš užsienio Rusija pirko ir Krymo karo (1853–1856), Rusijos ir Japonijos karo (1904–1905), taip pat Pirmojo pasaulinio karo metais. Aktyviai ginkluotę ir karinę techniką pirko per Antrąjį pasaulinį karą ir Sovietų Sąjunga, tiesa, tada visa tai buvo perkama skolon, pagal vadinamąsias lendlizo sutartis (daugiausia iš JAV). Be to, nemaža dalis ginkluotės iš užsienio buvo gauta ir pagal nemokamos karinės pagalbos teikimo kariaujančiai Sovietų Sąjungai sutartis.
Netgi pokarinė SSRS, sukūrusi galingą ir gana uždarą karinę pramonę, neapsiėjo be ginkluotės ar jos sudedamųjų dalių įsigijimo iš tada atvirai laikytų priešiškomis kapitalistinių Vakarų šalių, ką jau kalbėti apie buvusios Varšuvos sutarties valstybes sąjungininkes. Pavyzdžiui, praėjusio amžiaus penkto dešimtmečio pabaigoje SSRS pirko iš Didžiosios Britanijos kompanijos „Rolls Royce“ reaktyvinius variklius „Nene II“ ir „Derwent“ bei licencijas jų gamybai.
Šie varikliai buvo dedami į beveik visus pirmųjų serijų SSRS gamybos reaktyvinius naikintuvus, įskaitant ir labiausiai tada paplitusį „MiG-15“. Taip pat iš VFR firmos „Siemens“ buvo perkama kai kuri elektrinė karinių lėktuvų įranga. Karinės technikos pavyzdžius, jos sudedamąsias dalis, prietaisus, atskirus įrangos mazgus ir detales SSRS taip pat pirko iš Prancūzijos, Japonijos, Suomijos ir kitų šalių.
Kodėl piktinamasi?
Pasirodžius žinioms apie Rusijos ketinimus pirkti prancūziškus „Mistral“ tipo desantinius laivus ir Izraelio gamybos nepilotuojamų lėktuvų kompleksus, tam tikra Rusijos visuomenės dalis ėmė piktintis Gynybos ministerijos planais įsigyti užsienietiškos gamybos ginkluotės (nors pranešimų apie mažesnį perkamos ginkluotės kiekį būta ir anksčiau).
Nepasitenkinimą numatomais pirkimais ėmė reikšti ne tik tokie sovietinio tipo veikėjai kaip komunistų lyderis G. Ziuganovas, buvęs RF Gynybos ministerijos Vyriausiosios tarptautinių ryšių valdybos viršininkas, dabar – Geopolitinių problemų akademijos prezidentas generolas L. Ivašovas, rašytojas ir prokomunistinės pakraipos laikraščio „Zavtra“ redaktorius A. Prochanovas bei kiti, bet ir eiliniai interneto forumų komentatoriai, nesivaržydami ėmę reikšti savo nuomonę ir atvirai keikti Rusijos valdžią, pradedant nuo prezidento D. Medvedevo ir gynybos ministro A. Serdiukovo (V. Putinas, beje, forumuose smerkiamas itin retai). Šie asmenys A. Serdiukovą tiesiog vadina Tėvynės išdaviku ir reikalauja atiduoti jį teisti kariniam tribunolui.
Tad kodėl gi rusų tarpe kilo toks nepasitenkinimas? Mano supratimu, yra kelios tokio nepasitenkinimo priežastys, iš jų svarbiausios dvi.
Pirmoji: didelė Rusijos visuomenės dalis dar nuo SSRS laikų buvo pripratusi prie minties, kad sovietinės (dabar – Rusijos) gamybos ginkluotė yra geriausia pasaulyje arba bent jau lygiavertė JAV ginkluotei ir tiek SSRS buvo, tiek Rusija dabar yra pajėgi pasigaminti modernią, aukštos kokybės ginkluotę. Ir dar gali ją eksportuoti į beveik 70 pasaulio šalių (tiesa, dauguma iš jų – vadinamosios besivystančios šalys). Todėl per pastaruosius kelerius metus vis dažniau pasigirstančios kalbos apie prastą rusiškos gamybos ginkluotės kokybę ir blogas, nuo pasaulinių standartų atsiliekančias jos technines charakteristikas daug kam, ypač šiuolaikiniams „patriotams“ ir jaučiantiems nostalgiją sovietų laikams piliečiams, yra labai nemaloni naujiena.
Antroji piktinimosi priežastis yra ta, kad Rusijos karinės pramonės komplekso (KPK) įmonės, dauguma iš kurių negali pasigirti gausiais užsakymais ir gera finansine padėtimi, perkant ginkluotę užsienyje netenka užsakymų savo gaminiams. Kita vertus, anot žinomo Rusijos karinio apžvalgininko A. Golco, Rusijos KPK padėtis yra tokia, kad jis negali pagaminti reikiamo kiekio modernios ginkluotės, o siekia gaminti tai, kas buvo pradėta dar sovietų laikais.
Tačiau tokios ginkluotės Gynybos ministerija nebeužsako, karinėse gamyklose kaupiasi nenupirkta produkcija, gamintojai susiduria su finansinėmis problemomis – mažinami darbuotojų atlyginimai, prasideda jų atleidimai iš darbo.
Juk ne veltui po to, kai kovo 15 d. vykusiame Federacijos Tarybos Gynybos komiteto posėdyje Sausumos pajėgų vadas generolas A. Postnikovas pasiskundė bloga rusiškų tankų kokybe bei didele jų kaina ir pareiškė, kad būtų geriau pirkti vokiškus tankus „Leopard“, KPK atstovai paskelbė, kad kitą savaitę prie Gynybos ministerijos Maskvoje bus surengtas KPK darbuotojų, nepatenkintų ginkluotės pirkimu iš užsienio šalių, protesto mitingas (vienas svarbiausių jo reikalavimų – didinti valstybinio karinio užsakymo apimtį).
Be to, per gruodžio 15 d. vykusį prezidento D. Medvedevo susitikimą su Rusijos profsąjungų vadovais Gynybos pramonės darbuotojų profsąjungos pirmininkas A. Čekmenevas išreiškė susirūpinimą tuo, kad „rengiami planai Rusijos armijai pirkti užsieninę ginkluotę“.
Matas Jakaitis
