„Su ja sunku gyventi, be jos – neįmanoma. Aš kalbu apie istorinę atmintį, kuomet praeities užmiršimo lygis atitinkami atsiliepia ateities kokybei. Bandymu manipuliacinių politinių technologijų pagalba pasiekti tokį užmiršimą galima pavadinti Maskvos vykdomą istorijos perrašinėjimą, tiksliau – Kremliui draugiškų organizacijų veiklą, tokių kaip Demokratijos ir bendradarbiavimo institutas.
Šiam strateginiam centrui priklauso ir žurnalistas, euroskeptikas Johnas Laughlandas, šio instituto Paryžiaus skyriaus vadovas. J. Laughlandas įsitikinęs, kad Baltijos šalių gyventojai patys kalti dėl savo „sovietinio likimo“. Šios autoriaus, kuris, beje, rašo tokiems žinomiems leidiniams kaip „Guardian“, „Sunday Telegraph“ ir „Wall Street Journal“, idėjos puikiai įsipaišo į Instituto užduočių kontekstą, kuris siekia oponuoti Vakarams, kritikuojantiems Rusiją. „Jokia šalis neturi universalaus patento demokratiniams standartams ir žmogaus teisėms“, – taip charakterizuoja pagrindinę Instituto filosofiją Anatolijus Kučerena, prieš ketverius metus įkūręs organizaciją, aiškiai pagal Kremliaus užsakymą, paremtas privačių rėmėjų, kurių vardus pamiršo įvardinti. Neatsitiktinai į J. Laughlando argumentus, neigiančius Baltijos šalių okupaciją, Rusijos žiniasklaida atsižvelgia būtent dabar.
Vladimiras Putinas šiuo metu pradeda savo naująją prezidento kadenciją. Jis visais būdais siunčia signalus, kokia bus neoputiniška Rusija. V. Putinas atsisakė dalyvauti „Didžiojo aštuoneto“ susitikime, pirmąjį susitikimą su Baracku Obama jis atideda mėnesiui – iki „Didžiojo dvidešimtuko“ susitikimo. Pirmuoju savo gestu V. Putinas į Maskvą pasikviečia NVS šalių lyderiu. J. Laughlando idėjos įsipaišo į stiprėjančias Rusijos pastangas pateisinti sovietinę praeitį, kad sustiprintų savo pačios nacionalinį identitetą.
Diskusijų atnaujinimui šia tema pasirinkta data, tai yra gegužės 15-oji, taip pat pasirinkta ne šiaip sau. Lygiai prieš 78 metus, tai yra 1934 metais, tik ką išrinktas premjeras ir būsimasis prezidentas Karlis Ulmanis su saujele sau ištikimų žmonių įvykdė Latvijoje valstybinį perversmą. Jo įsakymu laikinai buvo suimti jo politiniai priešininkai, K. Ulmanis uždraudė politines partijas, paleido parlamentą.
Sovietinės valdžios įsitvirtinimas, kurią išrinko darbininkai 1940 metais, negalėjo būti niekas kita, tik latvių išgelbėjimas, kurie buvo įklimpę į „nacijos vado“ ir „savininko“ kultą. Tokiu būdu pavaizduota sovietinės okupacijos versija, žinoma, maloni ir viliojanti. Tačiau ji tuo pat metu yra ir pavojinga bei apgaulinga.
K. Ulmanio „teroro“ metu tolerantiškiau pradėjo žiūrėti ir į fašistus. Niekas nebuvo nubaustas. Išskyrus tam tikras išimtis, nieko iš režimo oponentų nenuteisė; vienintelis stambus procesas pasibaigė keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Latviai iki šiol metus po perversmo laiko teigiamu šalies klestėjimo laikotarpiu, ypač Latvijos kaimai. Tuo pat metu ties kita sienos puse Stalino įsakymu buvo sunaikintas trečdalis SSRS latvių gyventojų, dar be Baltijos, tai yra – 73 tūkstančiai žmonių. Nenuostabu, kad Baltijos šalių istorikai griežtai pasisako prieš neteisingą istorijos interpretaciją. Dar labiau juos papiktina teiginys, kad latviai patys norėjo sovietų valdžios atėjimo. Pasak profesoriaus Ilgvaro Butulio iš Rygos universiteto, šioje vietoje atskirų asmenų kolaboravimas maišomas su visos tautos valia. Tai visada buvo ir bus skirtingos kategorijos tiek iš interesų, tiek ir iš moralės pusės.
Stebėtojai pastebi, kad kartu su tokių „atleidimų“ komunizmui banga ir su naujuoju V. Putinu ateina ir Rusijos noras plėsti teritorinę įtaką. Neatsitiktinai rusų bendruomenės Europoje prašo pripažinti rusų kalbą viena iš Europos Sąjungos kalbų. Joms turbūt to padaryti nepavyks, tačiau tokiu būdu susidarys įspūdis, kad tolerantiškos ir multikultūrinės Europos ribose yra vietos ir priespaudai.
Galiausiai, stiprės jau atsirandantis Europoje spaudimas Latvijos ir Estijos valdžiai. Pavojus slypi tame, kad šias nuotaikas stiprina tikri demokratai, teritorinio vientisumo šalininkai – tokie kaip žurnalistas J. Laughlandas. Jis mano, kad rusai 1940 metais tiesiog ėmė ir prisijungė tai, kas jiems priklausė nuo 1720 metų. Jokios okupacijos nebuvo, pažymi filosofas. Jis prideda, kad Baltijos šalių gyventojai gavo naujos valstybės pilietybę. Latvija ir Estija, priešingai, atsisako suteikti pilietybę rusams. Teoriškai šią teoriją galima pagrįsti, tačiau pabandykite praktiškai paaiškinti tai tūkstančiams Baltijos šalių gyventojų, kurie kartu su nauja sovietų pilietybe gavo ir išskirtinę teisę gyventi ir mirti Sibiro koncentracijos stovyklose. Į Sibirą juos siųsdavo būtent tie rusai, kurie dabar gyvena Rygoje ir Taline.
Tačiau daliai Europos intelektualų, kurių klausosi Briuselio politikai, tai yra diskriminacijos aukos, turinčios gyventi nacionaliniuose getuose. Ir tai tarp kitko yra logiška tik tuo atveju, jei jie nemoka ir atsisako išmokti savo šalies kalbą. Profesorių I. Butulį neramina tai, kad toks požiūris ne tik periodiškai yra įgarsinamas, tačiau ir sistemiškai įgauna vis daugiau šalininkų. Tokie įsitikinimai, aklai tikint idėja, dažnai yra platinami skaisčių kodeksų puristų, patys nesuvokdami kam tarnauja tokie kodeksai.
Istorija moko: atskirų individų teisės – paprasčiausi šoviniai stambių valstybių ekspansijos patrankose. Ir kadangi jau ruošiamas antras Rusijos ir Latvijos istorikų derybų ratas, būtina nukreipti šį procesą reikiama kryptimi. Praėjusiais metais Rygos tyrėjai Maskvoje buvo nustebinti Rusijos kolegų pasiruošimu atverti jiems slaptus Kominterno archyvus. Tačiau šiemet Dmitrijaus Medvedevo metodus galimai koreguos naujas prezidentas.“
Taip pat skaitykite:
Sovietinė okupacija – rasizmo ir ksenofobijos aktas?
Patyčios: Rusijoje siūloma atlyginti Lietuvai žalą sovietiniais rubliais
Politologas: istorinė atmintis Rusijoje ir Baltijos šalyse suprantama skirtingai
