K. Philby, į Maskvos pusę perėjęs 1963 metais ir miręs ten 1988-ais, būdamas 76-ių, anglų kalba skaitė paskaitą Rytų Berlyne tarnaujantiems „Štazi“ – grėsmingos Rytų Vokietijos žvalgybos tarnybos pareigūnams, kurių archyvuose ir aptiktas šio pasirodymo įrašas.
Jau senstantis K. Philby, pasidabinęs didžiuliais tamsintais akiniais, kreipėsi į savo klausytojus „mieli bendražygiai“. Kalbėdamas su giliu įsitikinimu ir pasitenkinimu balse jis pasakojo apie savo sėkmę, ir davė auditorijai savo geriausią patarimą: „Viską neikite“. K. Philby, sugebėjęs sėkmingai praeiti kelis jo patikimumo patikrinimus netgi po to, kai jos ištikimybė pasirodė itin abejotina, tikino, kad net jeigu agentui pateikė jo paties pasirašytą kompromituojantį dokumentą, jis privalo primygtinai tvirtinti, kad „tai yra klastotė“.
Šypsodamasis jis pasakė: „Man tereikėjo išsaugoti savitvardą. Mano patarimas: pasakykite savo agentams, kad niekada neprisipažintų“.
Tikrasis K. Philby vardas – Haroldas Adrianas Russellas Philby, Kimu jį pavadino todėl, kad užaugo jis Indijoje (dykumų tyrinėtojo ir valdininko šeimoje, kuris vėliau priėmė islamą) – jaunojo žvalgo iš Kiplingo romano „Kimas“ garbei. Užverbavo K. Philby jau tuomet, kai jis mokėsi Kembridže.
1963-ųjų metu sausį K. Philby, kurį 1962-aisiais atskleidė kaip dvigubą agentą, sugebėjo pasprukti nuo sekimo, kuris buvo paskirtas Beirute, o po pusmečio jau pasirodė Maskvoje. Kaip jis vėliau pasakojo „Štazi“, jam padėjo pabėgti britų žvalgybos nekompetencija. Jį sekęs agentas nesugebėjo atsispirti vilionėms pačiuožinėti slidėmis, kai Libijos kalnuose iškrito sniegas. Dar 1951 metais K. Philby perspėjo apie artėjantį dvigubų agentų Guy’aus Burgesso ir Donaldo MacLeano išaiškinimą, ir šie vėliau sėkmingai paspruko į Maskvą.
1965-ais K. Philby gavo SSRS ordiną ir KGB generolo privilegijas.
K. Philby jo klausančiai „Štazi“ agentų auditorijai ne be humoro pasakojo, kaip sovietų prižiūrėtojai liepė jam tapti antisovietinio MI-6 padalinio vadu, prieš tai pašalinus savo bosą Felixą Cowgillą,
„Aš pasakiau: Jūs siūlote man jį nušauti?“ – prisiminė tuomet K. Philby. Gavęs nurodymą veikti biurokratiniais metodais, jis organizavo savo paties boso nušalinimą. „Jums nereiktų to klausytis“, – pridūrė K. Philby tuo iššaukdamas agentų salėje juoką.
„Tai buvo itin purvina istorija, – pasakojo į sovietus pasprukęs agentas, kurio išdavystės nulėmė šimtų žmonių žūtis. – Tačiau, galų gale, mūsų darbas numato kartais teptis rankas – vardan tiesų, kurios niekada nebūna purvinos“.
