Dmitrijaus Kuvaldino įkalintoja tapo jo paties mama, kuri taip elgėsi dėl kiek beprotiškos meilės savo vieninteliam sūnui, dėl kurios ji nusprendė atkirsti jį nuo bet kokių kontaktų su išoriniu pasauliu. Iki 7 metų Dmitrijus buvo eilinis vaikas: ėjo į vaikų darželį, žaidė kieme, mokėsi skaityti ir rašyti. Jo gyvenimą pakeitė tėvo mirtis. Tuomet jo mama, grįžusi iš laidotuvių, pamatė, kaip kaimynystėje gyvenantys berniukai tyčiojasi iš jos vaiko. Ji nusprendė, kad niekada neleis, kad jos vaiką skriaustų, todėl uždarė jį kambaryje.
Tokiu būdu D. Kuvaldinas kambaryje praleido net 33 metus. „Ji jo neišleisdavo iš kambario net kai gamindavo maistą. Jis iš savo kambario paprašydavo valgyti. Kol aš pats buvau mažas, manęs tai nestebino, tačiau kai užaugau, jau suvokiau, kad tai nenormalu“, – pasakoja Stanislavas Kaboninas, Dmitrijaus kaimynas. Pats Dmitrijus yra linksmas pokštininkas. Jis nuolatos pasakoja anekdotus ir dainuoja senas dainas. Tačiau kai jo bandoma paklausti apie jo motiną, jo nuotaika tuojau pat pasikeičia. Dabar, po 33 metų įkalinimo ir motinos mirties, jam tenka susidurti su suaugusiojo gyvenimu ir visomis jo problemomis. Dmitrijus šiek tiek dirbo kurjeriu, dabar gyvena iš nedidukės neįgalumo pensijos. Dmitrijumi rūpinasi ir kaimynystėje gyvenančios senutės.
Dmitrijus yra pakankamai išsilavinęs. Per ilgus įkalinimo metus jis perskaitę daugybę knygų, atmintinai išmoko daugybę citatų. Jis turi didelę sovietinių plokštelių kolekciją.
