Kankinimų Kazanės policijos nuovadoje „Dalnyj“ byla ne šiaip sau garsi – Kazanės policininkų elgesys šokiravo ne tik Rusiją, bet ir visą pasaulį. Tardymo metu 52 metų Sergejų Nazarovą jie privertė klauptis ant kelių, o kai šis atsisakė, žiauriai jį sumušė ir išprievartavo šampano buteliu. Netrukus nukentėjusysis mirė.
Tatarstano Respublikos Vidaus reikalų ministerijos interneto svetainėje yra specialus skyrelis, pavadintas „Garsios bylos“. Tarp istorijų, kurios jame pateikiamos („Žiaurią pardavėjos žmogžudystę policininkai išaiškino greičiau nei per parą“, „Policininkai smogė pogrindiniam lošimų verslui“, „Neteisėtas prekės ženklo panaudojimas“ ...) – nėra net užuominos apie įvykį „Dalnyj“ nuovadoje.
Likus 8 mėnesiams iki Sergejaus Nazarovo mirties dėl žiaurių patyčių policijos nuovadoje „Dalnyj“ kita tragedija Tatarstane išjudino Rusiją. Bet jei įvykis su „Bulgarija“ buvo daugiau techninė katastrofa, tai atsitikimas policijos nuovadoje „Dalnyj“ – moralinė.
Žiaurių papročių policija
Tatarstano sostinėje pastarosiomis savaitėmis dalinami papeikimai, traukiama drausminėn atsakomybėn, atleidinėjama ir areštuojama.Visa tai, greičiausiai, dar tęsis, atsižvelgiant į tikrinimų rezultatus – Kazanėje dirba trys komisijos: Rusijos generalinės prokuratūros, VRM ir Tyrimų komiteto.
Miesto policijos skyriuose buvo įrengtos vaizdo kameros (visoje respublikoje jos bus sumontuotos iki balandžio 20 dienos). Vaizdo stebėjimo sistemos yra patalpose, skirtose sulaikytiesiems administracine tvarka, ir kamerose, skirtose tardymo veiksmams atlikti. Tiktai kyla klausimas: jeigu vaizdo kamerų įrengimas rinkimų apylinkėse nepadarė rinkimų sąžiningais, tai kodėl kameros policijos nuovadose turi padaryti jėgos struktūros darbą sąžiningu? Juo labiau, kad per rinkimus visa šalis galėjo stebėti per internetą, kas vyksta balsavimo punktuose, o čia vaizdas transliuojamas į policijos skyrių budėtojų monitorius ir respublikinės VRM budinčių pareigūnų monitorius. Tai yra, vaizdo medžiaga lieka struktūros, kuri nesuinteresuota jos paviešinimu, viduje.
Ir dar. Šios kameros – papildomos. Ir anksčiau jų buvo policijos skyriuose. Pavyzdžiui, jų buvo policijos skyriuje „Dalnyj“ (yra įrašas, kada S. Nazarovas pristatomas į skyrių, ir kitas, kuriame matosi, kad jam bloga). Kameros padėjo išsiaiškinti, kas vyko, bet neužkirto kelio tragedijai.
Kadangi vaizdo įrašai iš policijos gyventojams yra neprieinami, jie po įvykio „Dalnyj“ nuovadoje su dar didesniu dėmesiu ėmė klausytis garso įrašo, jau senokai įkelto į internetą (klausiusių yra virš 100 tūkstančių). Reikalas tas, kad pernai vasarą Tatarstano VRM atlikus peratestavimą, pasikeitė „Dalnyj“ nuovados viršininkas. Sergejus Jefremovas atėjo į pulkininko Ilgizo Achmetzianovo vietą. Tuomet laikraštis „Viečierniaja Kazan“ spėjo, kad I. Achmetzianovui sėkmingai išlaikyti peratestavimo egzaminą sutrukdė internete pasirodžiusi vaizdo medžiaga – nuo tada jo darbą imta stebėti atidžiau. Toje medžiagoje neva įrašytas „Dalnyj“ viršininko pokalbis su budinčiu. Per 1 minutę 39 sekundes viršininkas įsigudrina riebiais žodžiais plūstis tris dešimtis kartų. Pats I. Achmetzianovas neigė, kad tai jo balsas: „Kaip galima su bendradarbiais kalbėti, nešvankiai keikiantis, visi čia – su aukštuoju išsilavinimu“. Na, dabar mes šiuos žmones su aukštuoju išsilavinimu gerai pažįstame.
Dabar skyrių paliko ir pulkininkas S. Jefremovas. Į žurnalistų klausimą: „Kodėl „Dalnyj“ viršininkas pats neparašė raporto dėl atleidimo?“ – Tatarstano vidaus reikalų ministras Asgatas Safarovas atsakė: „Aš jo vietoje iš karto parašyčiau raportą“.
Įdomu, o kodėl gi tiktai jo vietoje?
Nebrandos atestacija
A. Safarovas vadovauja respublikos VRM nuo 1998 metų. Kazanėje įtariama, kad informacinis triukšmas, kuris kilo Rusijoje ryšium su „Dalnyj“, neatsitiktinis. Į tiesų klausimą apie tai internetiniam portalui „Business Online“ A. Safarovas atsakė: „Jūs norite pasakyti, kad čia kažkieno ranka? Aš negaliu pasakyti, kad tai kažkieno užsakymas. Bet ... matyt, kažkam to reikia. Politinė situacija tokia, kad nori kažkieno kraujo. Kieno – dar nežinau. Mano ar mano vadovo“.
A. Safarovo vadovas, Rusijos VRM galva Rašidas Nurgalijevas lankėsi Kazanėje, darbo tikslais važinėdamas po Pavolgio federalinės apygardos rajonus pernai rugpjūčio pradžioje, ir pareiškė: „Noriu pažymėti, kad sėkmingai užbaigta vidaus reikalų sistemos darbuotojų atestacija. Visos numatytos priemonės buvo pravestos kokybiškai, principingai, visapusiškai patikrinus kandidatus...“ Dabar, po to, kas atsitiko „Dalnyj“, kalbama apie galimą pakartotinį VRM darbuotojų peratestavimą. O faktų, įtikinančių, kad tai būtina padaryti, atsiranda vis daugiau ir daugiau.
Praėjusią savaitę atėjo pranešimas, kad Tatarstano Verchneuslonsko apygardos teismas nuteisė šešeriems metams nelaisvės, bausmę atliekant griežto režimo pataisos kolonijoje, buvusį Rusijos VRM tarpmunicipalinio skyriaus „Verchneuslonskyj“ policijos darbuotoją, 38 metų Ramilį Achmetovą. Jis buvo pripažintas kaltu dėl pasikėsinimo nužudyti. Būdamas įtariamųjų ir kaltinamųjų laikinojo laikymo izoliatoriaus viršininkas, vyresnysis leitenantas R. Achmetovas pernai spalio 18 dieną policijos skyriaus patalpoje, susikivirčijęs „ne mažiau kaip keturis sykius sąmoningai smogė peiliu į krūtinę ir pilvą skyriaus viršininko pavaduotojui, policijos papulkininkiui“. Tai yra, policijos vyresnysis leitenantas puolė peiliu policijos papulkininkį. O mes norime, kad jie gerai elgtųsi su sulaikytaisiais.
Rusijos VRM vadovo pavaduotojas Sergiejus Gerasimovas, atvykęs į Kazanę po tragedijos „Dalnyj“ nuovadoje, pasakė, kad „per valandą pakeisti darbuotojų mentalitetą neįmanoma“. Įdomu, kad Tatarstano milicininkų žinybinis laikraštis vadinasi „Ypatingas mentalitetas“ (pavadinime ironiškai įdėtas žodis „mentas“).
Mirus S. Nazarovui žmonės, nukentėję nuo policijos veiksmų, ėmė dažniau lankytis Kazanės žmogaus teisių gynimo centre.
„Dėl policijos skyriaus „Dalnyj“ ir kitų Kazanės skyrių į mus kreipėsi 10 žmonių – jie nurodė įvykio laiką, vietą, aplinkybes ir pateikė kitas žinias, kurios įgalina tų žmonių pareiškimus perduoti tardymo organams, kad jie galėtų patraukti atsakomybėn kaltuosius – pasakoja centro vadovas Igoris Šolochovas. Kai kuriais atvejais nukentėjusieji patys nesikreipė į tardymo organus, kai kuriais jau gavo neigiamą atsakymą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo. Be to, asociacija „Agora“ perdavė mums 13 pareiškimų, kurie atėjo, surengus federalinę karštąją liniją, skirtą nukentėjusiems nuo neteisėtų policijos darbuotojų veiksmų.
Prieš savaitę Tatarstano VRM ir Kazanės žmogaus teisių gynimo centras susitarė dėl bendradarbiavimo. Kažkas panašaus jau buvo 2006 metais, kada netgi buvo pasirašyta bendra deklaracija. Bet ji mažai kuo padėjo, o po poros metų santykiai apskritai pašlijo. Ir kai pernai, prieš peratestavimą, žmogaus teisių gynėjai pasiūlė savo pagalbą, jiems buvo atsakyta.
Atsitikimą „Dalnyj“ nuovadoje spauda jau pavadino naujuoju „Kazanės fenomenu“ - pagal analogiją su situacija, susiklosčiusia praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje. Tik tuomet šis terminas vartotas, kalbant apie nusikaltėlių grupuotes, o dabar – apie tvarkos sergėtojus. Bet iš tikrųjų tai, kas atsitiko „Dalnyj“, nėra joks fenomenas. Ir Kazanės policija, tikriausiai, nė kiek ne blogesnė už Rostovo ar Tambovo (paprasčiausiai, apie Kazanės policiją mes netikėtai sužinojome šiek tiek daugiau). O ir vadovas, greičiausiai, ne blogesnis už kitus.
Beje, vasarį prezidentas Dmitrijus Medvedevas įteikė A. Safarovui Narsumo ordiną. Kaip buvo skelbiama, narsumą ir vyriškumą respublikos VRM vadovas parodė, vykdydamas tarnybines pareigas: 2010 metų lapkritį Nurlato rajone asmeniškai vadovavo specialiajai operacijai, kurios metu buvo suimti trys ypatingai pavojingi nusikaltėliai, ginkluoti automatais ir granatsvaidžiu.
Gal A. Safarovui reikėjo ir „Dalnyj“ nuovadoje pačiam apklausti sulaikytąjį S. Nazarovą?
Protesto bandymas
Praeitos savaitės pabaigoje Kazanėje įvyko respublikos valstybės tarybos posėdis. Klausimas dėl padėties policijoje į dienotvarkę nebuvo įtrauktas. Prezidiumo posėdyje, kuris vyko prieš tai, Komunistų partijos frakcijos lyderis Hafizas Mirgalimovas pasiūlė išklausyti vidaus reikalų ministro A. Safarovo pranešimą. Bet Prezidiumo nariai atmetė pasiūlymą: neva dar nebaigtas patikrinimas, ir pranešimas nebus išsamus. Pačioje Valstybės taryboje, pasiūlius tam pačiam H. Mirgalimovui, vis dėlto buvo nuspręsta pakalbėti apie atsitikimą „Dalnyj“ nuovadoje, aptariant darbotvarkės 15 punktą – Tatarstano respublikos žmogaus teisių komisaro pranešimą apie tai, kaip pernai buvo gerbiamos piliečių teisės ir laisvės. Ir šis klausimas buvo aptartas paskutinis, tai yra, tik prabėgus trims valandoms nuo posėdžio pradžios, priėmus kreipimąsi dėl pareigūnų atsakomybės didinimo.
Tatarstano visuomenės rūmai, tiksliau, jų taryba dėl atsitikimo „Dalnyj“ nuovadoje pranešimą padarė tik dvyliktą dieną po tragedijos. Į Visuomenės rūmų ilgą tylėjimą atkreipė dėmesį mitingo prieš policijos savivalę dalyviai. Šį mitingą, vykusį Kazanėje kovo 24 dieną, organizavo judėjimas „Prieš nusikalstamumą ir neteisėtumą“. Savo rezoliucijoje mitingo dalyviai netgi pareikalavo Visuomenės rūmus paleisti.
Tylėjo ir Tatarstano prezidentas Rustamas Minichanovas, ir buvęs prezidentas Mintimeras Šaimijevas, į ką atkreipė dėmesį tinklaraštininkai: „Kodėl įvykusio fakto neįvertina Šaimijevas? Safarovas jo statytinis. Jis paskyrė jį į šias pareigas. Kodėl tyli Minichanovas?“
Forumai internete tapo tomis aikštelėmis, kuriose Tatarstano gyventojai aptarinėjo atsitikimą policijoje. Virtualiose aikštelėse susirinkdavo žymiai daugiau žmonių, negu realiose aikštėse. Kazanė, kur XIX amžiaus pabaigoje kalėsi pirmieji protesto judėjimo Rusijoje daigai (čia Nikolajus Fedosiejevas organizavo pirmąsias marksistų kuopeles, čia vyko įžymioji studentų sueiga Kazanės universitete, kurioje dalyvavo Leninas), šiandieną yra apolitiška. Į mitingus „Už sąžiningus rinkimus“ susirinkdavo daugiausiai tūkstantis žmonių, ralyje su baltais kaspinais dalyvavo dvi dešimtys automobilių. Žiaurūs policininkų veiksmai „Dalnyj“ nuovadoje nepadidino protestuoti į gatves išeinančių žmonių skaičiaus. Į mitingus prieš policijos savivalę, vykusius kovo 18 ir 24 dienomis, atėjo keli šimtai žmonių.
„Jeigu mitingai būtų suderinti, žmonių būtų atėję daugiau, - mano partijos „Jabloko“ rajono skyriaus pirmininkas Ruslanas Zinatulinas. - Bet nepavykdavo jų suderinti. Paaiškėdavo, kad dėl leidimų organizuoti mitingą tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje kreipėsi kitos organizacijos. Pavyzdžiui, „Maladaja gvardija“ („Jaunoji gvardija“). Aš buvau mitinge kovo 18 dieną. Kol mes buvome aikštėje, policijos darbuotojai prieš mus nesiėmė sankcijų. Bet vos tik mes nusprendėme padėti vainiką prie VRM pastato visiems nukankintiems atminti, policininkai atitvėrė gatvę ir sulaikė keletą žmonių. Vienus laikė policijoje visą naktį, kitus – ilgiau kaip parą. Mes nekvietėme žmonių ateiti į mitingą, negalėjome prisiimti tokios atsakomybės. Todėl ten atėjo tie, kas nepabūgo policijos. Jie suprato, kad eina į nesuderintą renginį.
Čia galima tik pridurti, kad ir tai nėra Kazanės fenomenas. Maskva juk irgi neišėjo masiškai į gatves po įvykio su Denisu Jevsiukovu.
Vadas ir mokytojas
Ką mano policija apie tuos, kurie eina mitinguoti prieš jos pačios, policijos, savivalę? Duodamas interviu laikraščiui „Rossijskaja gazieta“ ministras A. Safarovas sakė: „Mes periodiškai sekame socialinius tinklus ir žinome, kad yra žmonių, kurie nuduoda esą žmogaus teisių gynėjai, tiesos mylėtojai, kurie vedė žmones į mitingus už sąžiningus rinkimus, ir taip toliau... Jie gali kiek patinka diskredituoti VRM ir vesti žmones į mitingus...“
Tai iš tiesų „ypatingas mentalitetas“. Tai yra, VRM diskredituoja žmonės, kurie išeina į aikštę, protestuodami prieš kankinimus, o ne žmones kankinantys VRM darbuotojai.
Toks mentalitetas apskritai būdingas respublikos vadovybei. Savo mokytoju A. Safarovas laiko M.Šaimijevą, kuriam kažkada užtikrino apsaugą. Kaip pats sakė: „Aš tapau tuo, kuo esu dabar, Alacho, tėvų ir Mintimero Šaripovičiaus Šaimijevo dėka...“
A. Safarovas ne iš tos kartos, kuriai priklauso nusikaltę „Dalnyj“ nuovados pilicininkai. Jiems 25 metai ir mažiau. „Jų vaikystė prabėgo devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo pradžioje, kada jų tėvai kovojo, kad išgyventų, – sako jis. – Dabar ši taip vadinama prarastoji karta užaugo ir atėjo į gyvenimą, turėdami savo supratimą apie moralę“.
Bet blogiausia ne tai. Blogiausia, kad Tatarstane prie valdžios vairo – prarastoji vadovų karta. Dvi dešimtis metų respublikai vadovavusio M. Šaimijevo sistemos išauklėti jie niekada nejautė, kad jų darbą kontroliuotų nepriklausoma žiniasklaida (beveik visi laikraščiai ir, neabejotinai, visa televizija respublikoje yra priklausomi nuo valdžios), nematė tikrosios opozicijos, nejautė politinės konkurencijos ir nebuvo renkami sąžiningų rinkimų sąlygomis. Beje, tokia padėtis ir daugelyje kitų Rusijos regionų. Taip kad ir čia ne Kazanės fenomenas.
Taip pat skaitykite:
