„Politinis korektiškumas“ – toli gražu nenaujas reiškinys ir išrastas ne Briuselyje. Jei bandytume atsekti chronologiją, arčiau tiesos būtų teigti, kad jis pradėtas vartoti tuoj po bolševikų pučo Rusijoje. Tačiau kiek pasiknaisioję istorijoje rastume panašių reiškinių Romos, graikų, greičiausiai ir ankstesnėse civilizacijose. Gal kas ginčys, kad kalbu ne apie tą patį reiškinį. Sutinku, esama įvairių atspalvių „politinio korektiškumo“, jo vartojimo motyvacija dar įvairesnė, tačiau esmė ta pati – viešajame diskurse siekiama išvengti neigiamą įvaizdį įgavusių žodžių ir jų vietoje vartojami kiti. Pasitaiko, kad turinys gali įgauti priešišką prasmę. G. Orwelas apie tai parašė puikią knygą. Kartą pradėjus, tarsi žemyn slenkanti lavina žodžių-sąvokų kaita vystosi nebesustabdomai, jų prasmių evoliucija tampa istorijos atspindžiu. Tai tema plačioms studijoms, kurių, beje, jau nemažai prirašyta.
Šis įvadinis paragrafas reikalingas tam, kad pristatyčiau neseniai (prieš pusmetį) Rusijoje į apyvartą paleistą „politinio korektiškumo“ sąvoką, kuriai galima numatyti ilgoką gyvavimą. Būtent: „korenoje naselėnijė” (senbuviai – vietinės kilmės gyventojai).
Kas tai? Apibrėžti – ir paprasta ir sudėtinga. Pagrindinis lygmuo, kuriame jis suprantamas didelės daugumos, tai paprasčiausiai – rusai. Daugumos rusų sąmonėje, visuose Rusijos Federacijos plotuose, nuo Vladivostoko iki Karaliaučiaus, nuo Murmansko iki Krymo (sic!), rusai yra senbuvė tauta. Atseit ta, kuri ten įleidusi šaknis, ta, kuri ten nuolatos gyvena. Jei kur atsiranda kitų tautų atstovų, tai šie privalo besąlygiškai prisitaikyti prie „šakninių gyventojų“ kalbos ir gyvensenos.
O kodėl nevartoti žodžio „rusas“, jei būtent apie rusus kalbame? Dėl įvairių priežasčių, kurių viena ta, jog Rusijoje „politinio korektiškumo“ kartelė, tiesa, labai pamažu, bet po truputį visgi kyla. Skirstant privilegijas (o būtent dėl to prireikė šios sąvokos) nebepatogu sakyti, kad jos taikomos tik rusams; Europoje jau ir taip pakanka kalbų apie Rusijoje plintantį rasizmą ir ksenofobiją. Kita priežastis – sąvokos susidėvi. Pavyzdžiui, anksčiau taip atkakliai bruktas „vyresniojo brolio“ įvaizdis prarado įtaigą.
Išvardinau paprastas priežastis. Trumpame straipsnyje sudėtingų neišanalizuosiu, bet kadangi pristatau naują „politinio korektiškumo“ sąvoką, verta apžvelgti jos genezę. Valdžiai prireikė kažko panašaus, kai Karelijos Kondapogos miestelyje praėjusių metų rugsėjo pradžioje „... trūko ilgai tvinkęs pūlinys” (šis apibūdinimas iš „segodnia.ru” straipsnio). Straipsnyje dėstoma, kad problema – nenauja, jos ištakos – sovietiniai metai, kai valdžios prekybos monopolis nepajėgė gyventojų aprūpinti net būtiniausiomis prekėmis. Tuščių vietų, ypač jei jos pelningos, nebūna, ir tais laikais įsitvirtino virtinė nelegaliai veikiančių, tautiniais pagrindais organizuotų prekybos tinklų, kurių pagrindinę grupę sudarė „kaukaziečiai“. Rusai juos apibūdina įvairiai – „černožopai“ – ne pats neigiamiausias apibūdinimas. Tai jau seni laikai. Po sovietijos sugriuvimo buvo galima prekiauti visiems, kurie tam turėjo noro, sumanumo ir energijos. Jei ne noro, tai sumanumo bei energijos senbuviams gyventojams pritrūko. Prekyboje, ypač turgaus, įsitvirtino „kaukaziečiai“. Pats galiu tai paliudyti – mačiau, jog net tokiame atokiame Rusijos kampe kaip Vorkuta, turguje dominuoja būtent jie.
Reikia pripažinti, kad jie nebūtinai vadovaujasi „etinėmis“ kapitalizmo taisyklėmis. Rusija – ne ta valstybė, kur kapitalizmas vystosi „etiškai“. Viskam reikia kyšio, o kyšį sumokėjus, stengiamasi apsaugoti investiciją. Todėl ne tik turgaus, o bet kokia komercinė veikla reikalauja „stogo“. Daug kur tai – tiesiog valdžios jėgos struktūros. Joms užmokama ne tik užtikrinant saugumą, bet ir tam, kad būtų varžoma konkurencija. Prekiauti pašaliniams, nežiūrint, ar jie vietinės kilmės ar ne, tokiomis sąlygomis sunku. Tokia padėtis sukelia įvairių įtampų, ir ne kartą, ir ne vienoje vietoje tai privedė ir prie kraujo praliejimo; Kondapogoje du vyrai buvo nudurti vietoje, vienas sunkiai sužeistas. Įvykis ne itin išsiskiriantis (kitur žuvusių būta ir daugiau), bet jis pateko į šiaip stropiai kontroliuojamą „plačiąją“ spaudą (pavyzdžiui, į bulvarinį „Moskovskij komsomolec“), matyt dėl to, jog abu žuvę rusai, o jų priešininkai – čečėnai. Kilo ažiotažas, kad „našich bjut“ (mūsiškius muša), įsitraukė „patriotai“ iš Peterburgo ir Maskvos, sudegino restoraną, kur susidūrimas įvyko, sudegino turgų, surengė demonstraciją, kurioje buvo reikalaujama, kad visi „černožopai“ būtų deportuoti. Maskva nusprendė, kad metas įsikišti.
Tuo metu ir buvo į apyvartą paleista sąvoka „korenoje naselėnijė“ (KN). Ją pavartojo pats Putinas teigdamas, jog pribrendo metas turguose sutvarkyti sąlygas, kad KN nariai ten galėtų netrukdomi prekiauti. Įvairūs viršininkai bemat suvokė, kaip tai dera suprasti. Todėl man šiuos žodžius berašant daug kur Rusijoje vyksta turgų „valymas“. Kaukaziečiams prekiauti uždraudžiama, rusai prekeiviai skatinami. Kaip jau būna į totalitarizmą linkusiose valstybėse, uždrausti galima greitai, skatinti – kur kas sunkiau. Rusai ne taip greitai imasi iniciatyvos, tad daug kur, įskaitant ir Maskvą, sumažėjo prekiaujančių vietų, sumažėjo ir prekių pasiūla. Kaip bus toliau – pamatysime.
Grįžkime prie KN sąvokos. Ji nuleista iš pačios viršūnės, be to, per daug patraukli, kad jos vartojimą ribotų turgaus erdvė. Pritaikyt ją galima daug kur, ir tai vyksta. Beje, atrodo, jog kai kas viršūnėse pastebėjo, kad ją vartojant gali iškilti problemų. Tarsi buvo galima tai numatyti – nuoroda galėjo būti ir pati gimimo vieta – Kondapoga. Tai tuo metu, kai Maskva ir Berlynas buvo sąjungininkai, nuo Suomijos atplėštas miestelis. Ten gyvenę suomiai išvaryti, jame apgyvendinti rusai. Bet, pasirodo, kad ne tik – pasitaiko ir čečėnų. Kariautas ne vienas karas, kad čečėnai liktų imperijos dalimi, tokie jie kol kas ir liko. Bet jei taip, jei vieni ir kiti ateiviai – tos pačios valstybės piliečiai, kurie Kondapogoje senbuviai gyventojai?
Neverta per giliai įsijausti į tokias subtilybes. Daugumai rusų tai loginių prieštaravimų nekelia. Vietinės kilmės – senbuviai gyventojai – tai jie. Na, bet vis tiek dabartinėje apkarpytoje imperijoje liko nemažai „tų kitų“, o vietomis jie dargi sudaro didžiumą. Pavyzdžiui, Tatarstano respublikoje totoriams kažkodėl atrodo, jog jie senbuviai. Panašaus pobūdžio abejonių iškyla šiauriniuose Kaukazo regionuose, kur po tarsi laimėto antrojo karo su čečėnais rusų beveik neliko. Taip pat dar nelabai su šia nauja sąvoka susigyveno diasporos rusai. Įdomūs šiuo atveju vienos rusės iš Rygos komentarai. Ji visiškai sutiko, kad kaip ir Maskvoje, kaukaziečius derėtų išvaryti iš Rygos turgaus. Anot jos, jie čia „svetimi“. Bet paklausta, ar moka latviškai, pasipiktinusi atsakė, kad nedėkinga Latvija diskriminuoja juos išvadavusius rusus ir siekia jiems primesti savo kalbą.
