Nesutarimai aukščiausiuose valdžios sluoksniuose pradėjo prasiskverbti į išorę
Apie nesutarimus aukščiausiuose valdžios sluoksniuose dėl šalyje vykdomos politikos iki paskutinio momento buvo nepriimta kalbėti iš aukštų tribūnų ar dienos naujienų televizijos laidose. Visa politinė „tusovka“ – įvairių rangų valdininkai, deputatai ir politiniai analitikai – tam, kad išsiaiškintų, kas vyksta Kremliuje, turėjo atidžiau klausytis politinių lyderių kalbų ir bandyti ką nors išskirti iš daugybės gandų bangos.
Rusijos valdžia, tikriausiai, padarė atitinkamas išvadas iš „audringų 90-ųjų“ laikų, kuomet bet koks konfliktas valdžios viršuje kitą dieną jau buvo detaliai pristatomas ir analizuojamas televizijoje ir laikraščiuose, ir dėl jo galėjo diskutuoti visa šalis. Valdžia nusprendė, kad tokia praktika yra silpnybės požymis, ir todėl geriau, kad valdoma tauta manytų, jog valdantieji yra tvirtas monolitas iš plieno ir granito. Viršuje buvo nuspręsta visus kylančius nesutarimus jokiu būdu „neišleisti“ į išorę, o spręsti siaurame išrinktųjų rate. Tuo pat metu Rusijos valdžia palaipsniui pripratino „visuomenę“ prie to, kad, skirtingai nuo 90-ųjų, jokių ideologinių nesutarimų ir debatų dėl valstybės raidos kelio jos viduje nėra. O jeigu ginčai ir kyla tai tik dėl konkrečių klausimų: kam ir kiek skirti biudžeto lėšų, kam „atiduoti“ gerą aktyvą, o kam perduoti vieno ar kito pelningo projekto realizavimo užsakymą.
Griežtai kalbant, šita tvarka išlieka ir šiandien, tačiau su viena išlyga. Prasidėjusi socio-ekonominė krizė sukūrė valdžiai naujus iššūkius. Pirma, pyragas, kurį geriausiais metais skirtingos interesų grupės išmoko sutartinai dalinti, pradėjo greitai tirpti ir „saldžių meduolių“ visiems pradėjo nebeužtekti. Antra (ir tai yra svarbiau), krizė (ir dar tokia didelė) neišvengiamai sukuria neapibrėžtumo būseną. Patikrintų jos įveikimo receptų nėra, reiškia – reikia ieškoti savų būdų. Šiame kelyje negali neatsirasti skirtingų nuomonių, o kai šie „teoriniai“ nesutarimai persidengia su realiais interesais ir konkrečiomis problemomis – pavyzdžiui, kažkam davė per daug, o kažkam per mažai – atsiranda nauja diskusijos kokybė.
Prieš du svarbius pastarojo meto įvykius – G20 suvažiavimą Londone ir vyriausybės ataskaitą Dūmoje – tokios diskusijos pavyzdį pademonstravo pagrindinės ministrų kabineto figūros – pirmas vicepremjeras Igoris Šuvalovas ir vicepremjeras Igoris Sečinas. Šuvalovas leido suprasti, kad kuo greičiau Rusijos ekonomika atsikratys priklausomybės nuo naftos, tuo greičiau šalis gaus šansą tapti normalia visuomene. Sečinas gi mano, kad kalbos apie Rusijos priklausomybę nuo angliavandenių eksporto yra pavydinčių užsieniečių išsigalvojimas. Nafta ir dujos – tai „Dievo duota gėrybė“. Tai reiškia, kad Rusijos ekonomikos struktūroje nieko keisti nereikia. Reikia tik išmokti efektyviai išnaudoti tai, kas yra duota.
Kaip bepasuksi, o už vicepremjerų pasisakymų slypi du skirtingi požiūriai į krizę ir į tai, kaip iš jos išeiti. Iš pirmos prieigos logiškai išplaukia tai, kad krizė – tai galimybė pašalinti iš ekonomikos pasenusias, nekonkurencingas ir nešiuolaikiškas įmones bei struktūras. Ji sukuria rentinio modelio panaikinimo ir modernių gamybos šakų bei socialinių struktūrų sukūrimo perspektyvą. Antra prieiga siūlo pergyventi audringus metus, o po to viskas savaime susitvarkys – į užsienį nafta ir dujos, o atgal didžiulis kiekis valiutos. Reikia tik išmokti ją racionaliai naudoti (kažkas panašaus į Brežnevo nuostatą apie tai, kad „ekonomika turi būti ekonomiška“).
Labai svarbus yra pats tokios polemikos atsiradimo faktas. Tai reiškia, kad uždarame Rusijos valdžios pasaulyje kažkas, atrodo, pradeda keistis. Tiesa, kol kas tai galima tik spėti ir kalbėti apie tai labai atsargiai, juk savo požiūrius vicepremjerai išdėstė ne rusiškai auditorijai kokioje nors visuomeninės televizijos žinių laidoje ar iš Dūmos tribūnos, o užsienio žiniasklaidai. Reiškia, reikia ir toliau bendrauti tarpusavyje, naudojant ypatingas, ne visiems suprantamas komunikacijas. Prisimenate kaip buvo Švarco pasakoje: „Ponai ministrai supranta vienas kitą iš pusės žodžio. Inflia. Devalva.“ Kitiems to žinoti nereikia. Todėl uždarumo principo reikia laikytis.
Nors kokios čia paslaptys! Vicepremjerų paliestos temos liečia kiekvieną. Tokios temos gali ir turi tapti plačios politinės ir visuomeninės diskusijos objektu. Tačiau, turbūt, momentas tam Rusijos politikoje dar neatėjo. To įrodymas – tyli vyriausybės ataskaita Dūmoje, kurią perskaitė premjeras Vladimiras Putinas. Net fondinės rinkos į tokį svarbų įvykį nesureagavo. Tikriausiai, viršuje nusprendė neliesti žaizdų: neatkreipti visuomenės nuomonės dėmesio į pernelyg sudėtingas jai problemas, kai to nereikia. Galbūt viskas išsispręs.
Parengta pagal Novayagazeta.ru
