Europos Sąjungai vis svarbiau Ukrainos veiksnys. Kai Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka pareiškė, jog Ukraina judės į ES ir NATO, Rusija ėmė visais būdais trukdyti euroatlantinei Ukrainos integracijai, nes tokia politinė orientacija veda ukrainiečius iš postsovietinės ir Kremliaus įtakos srities.
Galima tvirtinti, kad iš savo įtakos zonos Rusija niekaip neleis Ukrainai ištrūkti, nes Ukraina yra pagrindinė imperijos atkūrimo sąlyga. Kokia imperija, kokia pasaulinė galybė be Ukrainos? Tad Ukrainos eurointegracinė kryptis suvokiama kaip mirtina grėsmė Rusijos nacionaliniams interesams.
Niekas neneigia, jog Rusija yra ir bus svarbus išsilaisvinusių iš sovietinės okupacijos šalių ekonominis bei politinis partneris, tik svarbu, kokiu pagrindu ta partnerystė plėtojama – lygiateisiškumo, geros kaimynystės, interesų paisymo bei derinimo ar visokeriopai primetamos didžiavalstybinės globos, šantažo bei bauginimo, mojuojant energetiniu vėzdu, o kartkartėmis parodant karinį kumštį? Visos Rusijos kaimynės patyrė stalininės politikos nusikaltimus, kurie Ukrainoje pažymėti milijonais kapaviečių, tad daugelį jų šiuo metu ypač neramina stalininio himno garsų palydimos tokios politikos apraiškos.
Rusija turi daug galimybių kištis į kaimynių gyvenimą. Pirmiausia per tą politinio elito sluoksnį, kurį išugdė Sovietų Sąjungos kompartija ir kuris nepaprastai praturtėjo šalims išsilaisvinus iš sovietinės okupacijos. Natūralūs komunistiniai ryšiai bei pavaldumo pobūdis virto korupciniais ir politinio verslo ryšiais, išlaikant priklausomybės saitus. Rusija per energetinių išteklių bei elektros pardavimą kuria daugybę korupcinio pasipelnymo galimybių, kurios vis labiau Kremliaus įgeidžiams pajungia politinius verslininkus. Tokio politinio, o ypač nematomo biurokratinio elito rankomis Rusija stengiasi manipuliuoti kaimyninių šalių politiniais vyksmais bei visuomenine sąmone.
Svarbi politinio poveikio plotmė – atvirų ar latentinių konfliktų zonos, kurias prireikus galima įžiebti, o susiklosčius palankioms aplinkybėms – paversti globalinio nestabilumo židiniais. Gruzijoje buvo parodyta, kaip veikia neostalininė Rusijos politika. Ukrainos prezidentas labai aiškiai palaiko Gruziją, nebijodamas sukelti Rusijos politikų susierzinimą ar net neapykantos šuorą. Ukraina nepaprastai greitai susilaukė atsako – politinės krizės, į kurią buvo einama nuo pat užsibaigusių Rados rinkimų. Atkreiptinas dėmesys į vieną aplinkybę – Rusijos karinis smūgis Gruzijai ne suvienijo politinius partnerius V. Juščenką ir premjerę Juliją Timošenko, o juos išskyrė. Šitaip skatinama sumaištis demokratinio elektorato sluoksniuose. Pasinaudojusi įtempta padėtimi, J. Timošenko netikėtai suvienijo jėgas su prorusiška Regionų partija ir jos lyderiu Viktoru Janukovičiumi, kad apribotų prezidento galias ir, kaip manoma, iki Kalėdų jį nuverstų. Premjerė ėmė pabrėžtinai rodyti, jog nepritarianti prezidento požiūriui į Rusijos smūgį Gruzijai, savaip pritardama antiamerikinėms rusakalbių gyventojų nuotaikoms.
Ukrainos politiniai lyderiai siekia vienvaldystės. Kokios jų galimybės? V. Janukovičius valdo didžiumą elektorato palyginti su jo politiniais priešininkais, tad jis turi daugiau galimybių manevruoti. J. Timošenko apsisprendė išstumti vieną partnerį-priešininką iš politinės arenos, o jau po to tvarkytis su kitu. Nuodytas, bet nenunuodytas V. Juščenka yra tarsi nebylus priekaištas Rusijos valdžiai, o tą priekaištą Kremliaus politikai suvokia kaip įžeidimą – turėjo mirti, o išgyveno. Tad susivienijusios prieš jį jėgos savo veiksmus teisina taip – „pats kaltas, kad išgyveno“.
Kaip jau įprasta, Rusija pasitelkia Pietų Osetijoje ir Abchazijoje išbandytą konfliktų skatinimo ir įtvirtinimo, taip pat šalies destabilizavimo būdą – Rusijos pasų dalijimą rusakalbiams vietos gyventojams. Dabar jau Kryme. Šitaip Rusija skatina telktis V. Juščenkos priešininkus, įtaigaudama, kad nuvertus prezidentą ir atsisakius euroatlantinės eurointegracijos siekių politikos šia korta nebus mojuojama. Tad ES politikams, kurie dar nespėjo atsitokėti nuo Rusijos agresijos Gruzijoje padarinių, metama nauja problema. ES viršūnių susitikime imta peržiūrėti santykių su Rusija politiką, tačiau paaiškėjo, kad ES kol kas nepasirengusi atsakyti į Rusijos metamus iššūkius, juolab į jos rutuliojamą lokalinių konfliktų ir kaimyninių šalių destabilizavimo strategiją. Politinė krizė Ukrainoje patvirtina Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo išsakytą esminę politinę nuostatą – Rusijos kaimynės turi likti jos įtakos zonoje. Naivu būtų manyti, jog neostalininės politikos apraiškos apsiribos Ukraina – juk nuo Gruzijos leidžiamasi prie Baltijos. Deja, kol kas ES aukštieji politikai niekaip nekomentavo Rusijos prezidento nusakytų esminių politinių gairių, kurios aiškiai nužymi konfrontacijos sritis. Gal nenorima Rusijos „erzinti“, o gal tikimasi kaip nors ją nuraminti?
Kodėl Rusijai prireikė bloginti santykius su jai palankia ES? Juk kaip tik ES šalių pinigai už energijos išteklius ir politinis palaikymas padėjo Rusijai sustiprėti. Atrodytų, Rusijai naudinga stiprinti ryšius su ES ir skatinti dalies jos politinio elito antiamerikines nuotaikas – juk Rusijai svarbu rodyti savarankiškumą Jungtinių Valstijų atžvilgiu, įgyvendinant vadinamojo „daugiapolio“ pasaulio viziją. Tokia vizija sklando ir ES viršūnėse. Rusija gali padėti įgyvendinti ir kai kurių ES aukščiausio rango politikų puoselėjamą idėją, kad ES taptų didžiausia JAV konkurente pasaulio arenoje. Tačiau Rusijos politiniam elitui svarbu ir kitas dalykas. Pačios ES plėtra ir stiprėjimas yra pavojingas jau vien dėl to, kad geras europiečių gyvenimas ir įvairių tautų sugyvenimas rodo pavyzdį Rusijos žmonėms, kaip galima gyventi gerbiant žmogaus teises ir plėtojant demokratiją. Tas pavyzdys kertasi su neostalininės politikos nuostata atkurti imperiją ir stiprinti autoritarinę politinę sistemą.
Sugyvenant su ES sunkoka būtų įgyvendinti neostalinines imperines užmačias. Todėl sustiprėjusi Rusija ima kelti ES vis daugiau problemų, kad kurdama ir įtvirtindama kaimynių priešų įvaizdžius galėtų telkti žmones apie vienvaldį lyderį ir atsiduoti prigimtinėms agresyvioms imperinėms paskatoms. ES sunku suprasti, kad Rusijoje ekonomika tarnauja politikai ir politinio elito įtvirtinamai šalies vizijai, - europiečiai viską vertina naudingumu, investicijomis bei kitais apskaičiuojamais dalykais. Rusija už saldybę suniekinti silpnesnę kaimynę ar jai smogti nė nemirktelėjusi aukos milijardus, o europiečiai ilgai aiškinsis, kodėl rusai elgiasi nepaisydami aiškių nuostolių. ES pasimetimą liudija Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy vizitai Maskvon, aiškintis, ar Rusija vykdys savo pažadus išvesti kariuomenę iš Gruzijos. Rusijos pažadai visada bus „ne taip suprantami“, kadangi europiečiams nelabai suvokiamas nei Rusijos politinio elito ir visuomenės mentalitetas, nei imperinė neostalininės politikos esmė. Rusijos žmonėms valstybės stiprėjimas reiškia galimybę rodyti Vakarams ir kaimyninėms šalims jėgą ir sutelktinę pranašumo jauseną, kuri ugdyta ne vieną šimtmetį, susiejant religinius ir politinius vaizdinius - „Trečiosios Romos“, sovietinės pažangiausios visuomenės, įveikiančios ir naikinančios atgyvenusias buržuazines visuomenes, o dabar ir energetinių išteklių savininkės, nuo kurios malonės priklauso visa ES.
