Britų dienraštis „The Guardian“ teigia, kad Europai būtų naudinga artimiau bendradarbiauti su Rusija ir jos kaimynėmis
Praėjus dviem metams po Gruzijos ir Rusijos karo, laikas JAV ir Europai suprasti, kad šis karas nubrėžė ribą tarp Vakarų šalių. Tai buvo Gruzijos nelaimė, bet tai taip pat sukėlė šoką buvusiose sovietinio bloko šalyse. Šis karas parodė Rusijos silpnąsias puses, pakenkė bendradarbiavimui su bičiuliškai nusiteikusiomis valstybėmis ir santykių „perkrovimui“ su likusia Europa.
Tačiau dar rečiau pripažįstama, kad šis karas buvo itin svarbus momentas Vakarams. JAV ir Europai tenka nemažai kaltės už šiuos įvykius: dėl nevykusios JAV politikos ir jos stokos Europoje nebuvo prisiimančiųjų atsakomybę. Faktas, kad abi pusės ilgą laiką nesugebėjo suderinti savo požiūrio ar bendrai pripažinti įvykio svarbos, rodo apie kylančius skirtumus tarp aljanso narių. Dar ir šiandien JAV ir Europa neturi bendro požiūrio į Rytų Europą ir Rusiją. O to reikia.
Ruošiantieji naująsias santykių su Rytų Europa gaires turi atsižvelgti į tris pokyčius: pasikeitusią JAV administraciją, pokyčius Rusijos užsienio ir saugumo politikoje ir Lisabonos sutarties įsigaliojimą.
Obamos administracija pradžioje savo dėmesį skyrė santykių su Maskva atnaujinimui. Rytų Europai teko antraeilis vaidmuo. Privačiuose pokalbiuose diplomatai tvirtino, kad dabar yra metas Europai prisiimti atsakomybę už „savo kiemą“.
JAV valstybės sekretorė Hilari Klinton neseniai pakeitė kryptį atsakydama į kritiką iš Rytų Europos. Ji pabrėžė, kad Vašingtonas remia šalių demokratinius siekius ir jų teisę laisvai pasirinkti savo sąjungininkus. Tačiau, nepaisant to, JAV politika šioje srityje lieka atsargi ir riboto kišimosi. Palyginus su Bušo administracijos aktyvumu, tai atrodo kaip dalinis atsitraukimas.
Kalbant apie Rusiją, verta paminėti, kad pasaulinė ekonomikos krizė ir mažėjančios energijos kainos privertė ją permąstyti savo politiką. Dabar Maskva Irano ir ginklų kontrolės klausimus sprendžia kartu su Vašingtonu, taip pat stengiasi į savo pusę palenkti Lenkiją ir Ukrainą bei pasirašė susitarimą dėl modernizacijos su Europos Sąjunga.
Deja, atrodo, kad Rusija bando įgyvendinti ekonominę modernizaciją nevykdydama politinės liberalizacijos. Toks planas vargiai pavyks, be to, turės katastofiškų padarinių šalies pilietinei visuomenei. Rusijos politika Rytų Europos atžvilgiu, atrodo, liko tokia pat kaip ir visada: žvelgiama iš tos pačios pozicijos kaip ir XIXa., kai buvo manoma, jog stipriausia valstybė Rusija turi dominuoti regione, tad ir šiandien regione Rusija elgiasi panašiai.
Tuo pat metu Europa „virškina“ Lisabonos sutartį. Taip, yra nauja modernizacijos sutartis su Rusija. Tačiau realybėje tai yra žingsnis atgal – pagalba plėtros projektams šaliai – buvusiai supervalstybei. Europiečiai mandagiai atmetė Rusijos siūlomą įdėją dėl Eurazijos saugumo sutarties, taip pat nesimato pažangos energetikos ir prekybos frontuose. Tuo pat metu „Rytų partnerystės“ projektui, kuris leistų ES glaudžiau bendradarbiauti su Armėnija, Azerbadžianu, Gruzija, Ukraina, Moldova ir Baltarusija, trūksta ryžto ir lėšų. ES beveik nesimato, kai kalbama apie regiono saugumo problemas.
Tiesa, šiandien Europos valstybių pozicijos Rytų Europos klausimu yra geriau suderintos nei anksčiau, be to, joms beveik pavyko atsikratyti iliuzijų dėl Rusijos. Net Vokietija ir Prancūzija, tradiciškai artimesnės Rusijai, atrodo apsisprendė neleisti Maskvai žaisti „skaldyk ir valdyk“ žaidimų Europos Sąjungoje.
Bloga žinia ta, kad tai tėra viskas, ką turime ir to nepakanka. JAV, būdama supervalstybe, gali rinktis ir įsitraukti į regiono reikalus ribotai. Europai - tai ne išeitis. Erdvė tarp Europos rytinių sienų ir Ramiojo vandenyno privalo būti strateginiu prioritetu. Efektyvi politika šiame regione turi remtis penkiais principais: pusiausvyros, bendradarbiavimo, galios, drąsos ir kantrybės.
Pusiausvyros principas reikštų, kad JAV ir Europa niekada neturi rinktis tarp Rytų Europos ir Rusijos, vietoj to turi elgtis su jomis kaip su vientisa strategine erdve.
Bendradarbiavimo tarp ES ir JAV faktorius yra svarbiausias, jei norima sulaukti sėkmės. ES ir JAV reikia viena kitos, abi pralaimi, kai, užuot bedradarbiavusios šiame regione, ima konkuruoti. Tačiau geresnio veiksmų derinimo reikia ir pačiai Europai – Berlynas ir Paryžius nieko nepasieks, jei bandys imtis lyderių vaidmens prieš tai neįtikinę kitų Europos šalių.
Galios principas reiškia visapusiško ir gilaus požiūrio tiek į Rusiją, tiek į Rytų Europą demonstravimą. ES neturėtų bijoti paskatų ar sąlygų kėlimo norėdama padėti pasiekti reikiamų pokyčių. Be to, ES turėtų nustoti vengti konfliktų ir saugumo klausimų sprendimo, bent jau tam, kad neprarastų pasitikėjimo regione.
Drąsos principas reiškia, kad reikia nebijoti apginti savo įsitikinimų. Transformaciją, liberalizaciją ir demokratizaciją rytinės ES kaimynės pasirenka savarankiškai, dauguma jų dar nėra pasirengusios šių principų įgyvendinimui. Tačiau mūsų patirtis užtikrinant demokratines reformas nepaisant visų kliūčių reiškia, kad mes turime padėti ragiono pilietinėms visuomenėms. Mūsų istorija, interesai ir vertybės skatina mus laikytis neutralumo ir solidarumo su šiomis valstybėmis.
Kantrybė reiškia, kad mes turime suprasti, jog visi šie pokyčiai keičia kartas ir reikalauja naujų įdėjų. Štai jums viena iš jų – leisti Rytų valstybių jaunimui studijuoti Europos Sąjungos teisės, viešojo administravimo ir verslo mokyklose. Grįžę į gimtuosius kraštus, jie prisidės prie savo šalių pavertimo liberaliomis ir atviromis demokratijomis. Tai kainuotų mažiau nei dujotiekio įrengimas ir atneštų daugiau naudos.
Ar tai atrodo per sunku? Ar per daug darbo? Pagalvokite apie alternatyvą: Europa rūpinasi tik savimi ir virsta uždara bendruomene. Tačiau Europos utopijos stiprybė tame, kad ji yra eksportuojama į kitas šalis. Nustok eksportuoti klestėjimą, tinkamą vadovavimą ir demokratiją ir sustabdysi Europą.
