Lietuvos politinis elitas pranešė elektoratui dvi svarbias žinias – Andriaus Kubiliaus vadovaujami konservatoriai, įvertinę Rusijos keliamas grėsmes, pasiūlė „Rusijos sulaikymo strategiją“, o tų pačių konservatorių remiama Gedimino Kirkilo vyriausybė patvirtino, jog nuo kitų metų bus pereita prie mokamo aukštojo mokslo.
Kadangi svarbūs politiniai pranešimai visada vienaip ar kitaip susisieja bendrame politinio vyksmo lauke (ar politiniame visuomenės kūne), tai ir šias žinias būtina svarstyti jų numanomo ryšio atžvilgiu. Tas ryšys ir verčia manyti, jog Lietuvos politinis elitas Rusijos sulaikymo strategiją stengsis įgyvendinti pirmiausia įvedęs visuotinį mokestį už aukštąjį mokslą, šitaip gerokai paskatindamas jaunimo patriotiškumą.
Pradėkime nuo konservatorių strategijos. Pagrindinis šio dokumento bruožas tas, kad jis yra tiesiog pavyzdinė brandaus politinės nomenklatūros mąstymo apraiška. Strategija grindžiama įsitikinimu, jog Rusijos grėsmes atlaikyti pašaukti yra vien politikai ir tik jie šitai gali padaryti savo sprendimais. Visuomenei, kuriai tos grėsmės lyg ir kyla, neteikiama nei reikšmės, nei galios. Šiuo atžvilgiu konservatorių mąstymas niekuo nesiskiria nuo buvusios komunistinės nomenklatūros mentaliteto, kuris dabar vadinamas socialdemokratiniu, - valdžia yra viskas, o visuomenė – tik elektoratas.
Konservatoriai strategijoje kelia sau ir politiniam elitui dar vieną nepaprastai svarbų uždavinį – apsaugoti valstybę, o sykiu ir elektoratą nuo jo paties „silpnybių“, „populistinių polinkių‘ ir kitų ydų, kurios padeda Kremliui vykdyti savo užmačias. Kremlius mėtąs masalus, o mūsų elektoratas tuoj ir užkimbąs ant kabliuko. Jei nusiimtume nomenklatūrinius akinius, netruktume pamatyti, kad ant tų Kremliaus kabliukų pirmosios ir užkimba politinio elito gaujos. Juk energetikos ūkio niekas nevertė pardavinėti Rusijai. Saugodami Lietuvos valstybę nuo Lietuvos elektorato jai keliamos grėsmės, konservatoriai siūlo „analizuoti, koks prezidento rinkimo būdas – tiesioginis ar renkant Seime – labiau leistų amortizuoti Rusijos įtaką“.
Nors šis pasiūlymas tik vienas iš daugybės, tačiau kaip tik jis susilaukė gausių komentarų. Suprantama – juk siūloma keisti politinę sistemą. Galėtume kelti klausimą, ar šitokio pasiūlymo įgyvendinimas, kuris dar labiau supriešintų visuomenę ir destabilizuotų politinę sistemą, pats netaptų priemone Rusijai spausti Lietuvą. Juk, pavyzdžiui, KGB rezervisto ar kito patikimo „valstybininko“ vadovaujamam Valstybės saugumo departamentui valdant Seimą, galima įgyvendinti įvairiausius Lietuvos „pajungimo“ scenarijus. Siūlant keisti politinę sistemą neatsižvelgiama nei į valstybės gyvenime susiklosčiusias skandalingas aplinkybes, nei į farsinį visokių rinkimų pobūdį – juk ir Seime prezidentas būtų išrenkamas tik prieš tai susitarus 5-10 tikrųjų rinkėjų grupei.
Nei konservatoriai, nei kitos partijos niekaip nenori suvokti, jog vienintelis tikras būdas didinti valstybės ir visuomenės atsparumą Rusijos poveikiui – tai ugdyti pilietinę visuomenę ir demokratizuoti valstybę, įtraukiant bendruomenes į valstybės reikalus. Jokios strategijos nebus veiksmingos, jei nebus plėtojama reali savivalda ir nebus įdiegiamos pilietinės visuomenės saviugdos programos. Kol kas politinis elitas – prieš pilietinės visuomenės saviugdą ir realią savivaldą.
Tiesa, konservatoriai galėtų atsikirsti, jog jie neseniai pasiūlė programą „Laikas keistis“, kurioje sakoma: „atėjo metas keisti požiūrį į savivaldą – į savivaldybių veiklą turi būti sugrąžinta pagarba žmogui ir aktyvus žmogaus dalyvavimas“. Kaip galima grąžinti tai, ko niekada nebuvo. Nebuvo sovietmečiu, juolab pagarbos žmogui neatsirado ir nepriklausomybės metais. Tačiau šioje programoje konservatoriai žengė neapsakomai didelį žingsnį realios savivaldos link – jie mano, kad „kaimo vietovėse seniūnai turėtų būti renkami tiesiogiai“. Įsivaizduokime, kada tiesioginiais rinkimais pradėsime rinkti gyvenviečių, o po to ir miestų merus. Konservatoriai kaip buvo, taip ir išliko gryno partinio vadovavimo šalininkai, kad ir kokia bendruomenine frazeologija ši nuostata būtų pridengta.
Pilietinės visuomenės saviugdai būtina įtvirtinti tiesioginių rinkimų principą – rinkimuose vienodomis teisėmis dalyvauja partiniai ir nepartiniai kandidatai. Valstybei ir visuomenei demokratizuoti būtina valdymo decentralizavimo ir žmogaus teisių įtvirtinimo programa. Žmogaus teises įtvirtinti galima tik „išlyginant“ institucijų ir piliečių svorio kategorijas: visos valstybinės įstaigos ne teikiasi ar nesiteikia vykdyti piliečių prašymus, o privalo per tam tikrą laiką įvykdyti pagrįstus prašymus, atlygindamos piliečiams nuostolius, patirtus dėl instancijų delsimo ar neveiklumo.
Kol konservatoriai gvildena Rusijos grėsmes, užsienio politikos terpę, tol jie jaučiasi savo politinėje stichijoje, tačiau kai tik atsigrįžta į visuomenę – jokio konkretumo. Rusijos sulaikymo strategijoje visuomenės reikalams skirta tik keletas punktų, kuriuose dėstomos jau seniai nuvalkiotos mintys: reikia dėti pastangas, kad mažėtų nusivylimas savo valstybe, kovoti su korupcija ir su skurdu. Matome, kaip tos pastangos „dedamos“ ir kaip „kovojama“. Juk jau net elektoratas suvokė, jog sukurtoji politinės korupcinė sistema niekaip negali kovoti pati su savim: įsivaizduokime, jog ką tik išrinktas prezidentas ir Prezidentūra ima kovoti su Seimu dėl prezidento institucijos panaikinimo..
Įdomesnis yra kitas pasiūlymas: būtina „patriotinio mentaliteto indoktrinacijos strategija“, kurios svarbiausi instrumentai turintys tapti mokykla ir kultūra. Atkreiptinas dėmesys, jog šioje mokyklos ir kultūros sąsajoje apeinama aukštoji mokykla, kuri yra svarbus kultūrinės kūrybos veiksnys. Nežinau, koks sovietinės partinės mokyklos absolventas mestelėjo „indoktrinacijos strategijos‘ idėją, tačiau neabejoju, kad ją įgyvendindami sunaikintume visus patriotiškumo ūglius.
O ypač apie patriotiškumą liežuvis nebeapsiverčia kalbėti, kai įvedamas mokestis už aukštąjį mokslą. Tas mokestis padidins socialinę atskirtį, išskaidys jaunimą į galinčius ir negalinčius tėvynėje siekti aukštojo mokslo, padidins rajonų ir miestų kultūrinę nelygybę, didelę dalį jaunimo paskatins studijuoti tose užsienio šalyse, kuriose veikia socialinių lengvatų sistemos. Mokestis už aukštąjį mokslą įvedamas mums jau įprasto slapto politinio sprendimo pagrindu. Visuomenės nuomonės nesiklausta dėl to, kad politiniam elitui jos ir nėra – o su elektoratu nėra ko tartis. Šios idėjos stūmėjai net nesiteikė pasvarstyti, ar jau sukurtos socialinės, kultūrinės bei kitokios prielaidos pereiti prie mokamo aukštojo mokslo ir kokios yra garantijos, kad tas perėjimas neturės neigiamų socialinių padarinių, už kuriuos teks daug brangiau sumokėti.
Atkreiptinas dėmesys į mokamo mokslo įvedimo aplinkybes. Lietuva pajėgė nemokamą aukštąjį mokslą laiduoti ir 1990, ir 1995, ir 2002-aisiais, kai nebuvo ne tokia turtinga, nei pretendavo būt „regiono lydere“, tačiau praturtėjusi, aptekusi nesugebamais įsisavinti europiniais pinigais ir didžiuodamasi padidėjusiu BVP staiga pritrūko pinigų aukštajam mokslui. O juk baigiančio mokyklas jaunimo vis mažėja, ateityje dar labiau sumažės. Kur čia šuo pakastas? Manyčiau, jog tikroji mokėjimo už mokslą priežastis labai paprasta – politinis elitas nusprendė, jog dalį Lietuvos jaunimo reikėtų nukreipti į jo laukiančias darbo vietas – statybose, prekybos centruose ir kitur. Lietuvai nebereikia išsilavinusio jaunimo – reikalinga vien vietinė „lanksti darbo jėga“. Šitą interesą ir nuslepia kalbos apie „patriotiškumą“, „indoktrinaciją“ ir kitas aukštas materijas.
Tačiau galima manyti ir kiek kitaip – politinio elito požiūriu mokamas mokslas yra didelis išsilaisvinusios iš sovietinės okupacijos, įstojusios į NATO ir Europos Sąjungą, sparčiai turtėjančios valstybės laimėjimas. Tad su tuo laimėjimu visus ir sveikinu, o asmeniškai – dar ilgai įvairias politines „patriotines“ strategijas kursiančius A. Kubilių ir G. Kirkilą.
