Pildosi blogesnieji spėjimai, kad suskilusi ir, deja, pataikūniška Europa galų gale stos Rusijos agresorių pusėn. Tą rodo Europos Sąjungos vadovų neįgalumas net pareikšti, kad valstybė, peržengusi sienas ir siautėjanti kitos valstybės teritorijoje, yra agresorė. Jiems neaišku? Nei ši sena demokratijų bendrija, nei paralyžiuotos Jungtinės Tautos nepareikalavo, kad interventų kariuomenė, kartu su vyriausiuoju vadu Kremliuje atsakinga už tebesitęsiantį smurtą ir plėšikavimus, tučtuojau išsinešdintų. Prašymai tik liautis nieko neduoda, kaip ir bejėgiški vadovų kalbėjimai apie Rusijos panaudotas „neadekvačias priemones“.
Suprask, normalus žmogau, jei Rusijos bombonešiai būtų subombardavę mažiau namų, paskandintų tik du Gruzijos pakrančių tarnybos laivus, o ne tris, jei būtų užmušę Goryje ne du žurnalistus, o tik vieną – gal tos „priemonės“ būtų ir priimtinos.
To pat verti vokiški siūlymai „stabilizuoti“ padėtį su rusiškais užgrobimais. Nesusigaudantiems Maskva primetė toliau vartoti absurdišką „taikdarių“ sąvoką ir priedo tuščią, gaišinančią diskusiją apie Abchazijos ir Pietų Osetijos ateitį, kai darosi neaiški nei Gruzijos, nei visos Europos ateitis.
Vienintelis ES ir NATO patikimumo testas šiandien - tai pareikalauti nedelsiamo Rusijos kariuomenės išvedimo.
Kas to net nereikalauja – tas pateisina intervenciją, o pridurmu grobimus, prievartavimus, kazokų perpjaunamas gruzinų gerkles (provokuojant gintis, imtis padėto ginklo bent partizanauti savo žemėje). Silpni, palūžę europiniai Rusijos pataikūnai nejučiom tampa nusikaltimų bendrininkais.
Mes viską matėm Lietuvoje, visą agresyvų sovietų cinizmą ir propagandinę demagogiją, per 50 metų lydėjusią karinės ir čekistinės prievartos veiksmus.
Nuo Lietuvos apkaltinimo agresija 1940 m. birželį, raudonojo teroro darbų ir vėlesnio NKVD parengtų smogikų naudojimo totaliniame kare, kad žudomi Lietuvos valstiečiai nė nežinotų, kas juos iš tikrųjų žudo, iki KGB 1990-03-12 dokumentinio plano nušluoti Kovo 11 – ąją, be kitų priemonių, paleidžiant iš kalėjimų 8000 kriminalinių nusikaltėlių. Tą dabar interventai daro Gruzijoje, o atsivestiems iš Šiaurės Kaukazo teroristams leidžia demonstruoti, kokia Tbilisio valdžia bejėgė, net įsipareigojusi neginti savo žmonių.
Europa de facto pritaria, ir Lietuva nevetavo tokią padėtį įtvirtinančio susitarimo. Jūs nesiginkit, susitarė p. N.Sarkozy, o mes jūsų irgi neginsim. Tegu gruzinai atsitraukia „į dislokacijos vietas“, o rusai nežinia kur ir kada. Iš gruzinų reikalaus, o iš rusų ne. Leidžiama įžūliai veidmainiauti, neva tie paskui interventus įsiveržę banditai – ne Rusijos daliniai. Taip mums bandė skelbti OMONo gaujas esant „vietinėmis pajėgomis“, kurios gins lenkus nuo lietuvių. Dar kiek vėliau visą Pabaltijo apygardos karinę struktūrą skelbė vietine „visuomenine jėga“, kuri turės balsą lemiant posovietinį trijų šalių likimą. Laimei, B. Jelcinas elgėsi padoriai, ir tie grėsmingi kruvini GRU burbulai tada supliuško.
O prieš tai turėjom Sausio 13-osios naktį, kuri dabar per ilgai tęsiasi Gruzijoje. Prisimenu tą klaikų jausmą: mus žudo, plėšia, daro ką nori, o pasaulis tyli... Vienas B.Jelcinas atsiliepė ir, kaip vėliau sužinojau, griežtai perspėjo M.Gorbačiovą. Bet tas jau pats buvo savo pradėto nusikaltimo įkaitas... Ir tik paryčiais pasigirdo Vakarų protestai.
Bet generolai niršo, kad jiems neleido „užbaigti darbo“, ir galbūt aplink Tbilisį dabar tas pat.
Gruzijoje nakties galo nematyti, ir Europa tai leidžia. Tokia gali pasirodyti jau apsinuoginanti pačios Europos Sąjungos ir senosios civilizacijos žlugimo pradžia. Tiesą sakant, Europa moraliai kapituliavo dar anksčiau Čečėnijoje. Dabar tik prisirpo balų girtuoklių, meškų ir putino uogelės.
Vytautas Landsbergis yra Europos Parlamento narys
