Nuo 1991 metų, kai Estija išsikovojo nepriklausomybę nuo savo didžiosios kaimynės Rusijos, ši jūreivių ir žvejų tauta bando suformuoti savo postsovietinį tautinį identitetą, rašo JAV dienraštis „The Wall Street Journal“. Paskutiniuoju metu po atsinaujinusių Maskvos grasinimų ir neramumų šalies sostinės gatvėse, kuriuos sukėlė Kremliaus šalininkai, šios pastangos gerokai suaktyvėjo.
Esminis šios strategijos elementas – Baltijos silkė, labiau žinoma kaip strimelė, teigia dienraštis.
Prieš kelis mėnesius po audringų ginčų, balsavimo internete, kaltinimų sukčiaujant ir debatų parlamente Estija, kurios plotas maždaug du kartus mažesnis už Meino valstiją, oficialiai išrinko šią nedidelę žuvelę nacionaliniu simboliu.
„Maistas turi politinį aspektą, - aiškina Estijos žemės ūkio ministerijoje dirbantis Ruvė Šankas, priminęs, kad sovietiniais laikais receptus, įskaitant patiekalų pavadinimus, tekdavo tvirtinti Maskvoje. – Strimelės paskelbimas mūsų tautiniu simboliu man atrodo labai reikšmingas“.
Tiesa, strimėlės pasirinkimas kelia tam tikrų abejonių, rašo„The Wall Street Journal“. Pradėti reikėtų nuo to, kad Estijoje iš tikrųjų mažai kas valgo strimeles. Baltija – viena iš labiausiai pramonės atliekomis užterštų jūrų pasaulyje, ir paskutiniaisiais metais strimelių sugaunama vis mažiau. Jose kartais aptinkamas didelis dioksino kiekis, dažnai viršijantis ES, kurios nare Estija tapo 2004 m., normas. Strimėles gaudantis Estijos žvejybos laivynas per praėjusį dešimtmetį sumažėjo tris kartus.
Dar daugiau: didelė 40 tūkstančių tonų pernai sugautų strimelių dalis iškeliavo į užsienį. Strimelių kainą Estijos parduotuvėse – apie 3,2 JAV dol. už kilogramą – dabar smarkiai įtakoja tarptautinė rinka, todėl daugeliui šalies gyventojų ši žuvis ne pagal kišenę, pastebi dienraštis.
Septyniasdešimtmetis Viačeslavas Savtenko, pensijon išėjęs šaltkalvis, kurį ankstų rytą žurnalistai sutiko su meškere netoli Talino, sakė, kad jau daug metų nėra pagavęs nė vienos strimelės.
Kai kurie mano, kad tautiniu simboliu verčiau reikėjo skelbti lydeką, rašo „The Wall Street Journal“. Tiesą sakant, būtent ji ir nugalėjo internete surengtuose nacionalinės žuvies rinkimuose, kuriuose dalyvavo 50 tūkstančių žmonių. Už lydeką buvo atiduota 500 balsų daugiau, nei už strimelę. Tačiau žiuri panaikino balsavimo rezultatus – ji rėmėsi tuo, kad strimelė kaip vienas svarbiausių tradicinės estiškos virtuvės produktų turi didesnę istorinę reikšmę. Mokslininkų teigimu strimelės gyvena prie Estijos krantų jau 5 tūkstančius metų. Lydeka išpopuliarėjo daugiausia dėl žvejų mėgėjų, savaitgaliais apgulančių daugybę šalies ežerų ir upių.
Strimelės aukštinimas – plačios valstybinės kampanijos, pavadintos „Žuvis neša naudą“, kuria siekiama propaguoti sveikesnį maistą, tai yra, patiekalus iš žuvies, dalis. Pastarosiomis savaitėmis per estų televiziją buvo pradėtas rodyti valstybės užsakymu sukurtas reklaminis klipas, kuriame iš jūros išlipa bikinį dėvinti moteris. Burnoje ji laiko žuvį. Tai turi pabrėžti, kad žuvis padeda išsaugoti gerą veido odą, rašo dienraštis.
Šalies valdžia taip pat nori propaguoti estišką virtuvę, tačiau iš pradžių teko išsiaiškinti, kokie jos išskirtiniai bruožai.
Estijos, kuri nuo seno buvo agrarinė šalis, gyventojai tradiciškai jautė silpnybę kiaulienai, raugintiems kopūstams, kraujinei dešrai ir keptoms bulvėms. Iš visko sprendžiant, šis racionas susiformavo dėl stiprios Vokietijos ir Rusijos įtakos.
Sovietų valdžios metais estiškos virtuvės receptai buvo laikomi nacionalistiniais ir nepageidautinais. 1955 m. Estijoje su Maskvos palaiminimu išleistoje 416 puslapių virtuvės knygoje estiškiems valgiams skirta tik 18 puslapių knygos pabaigoje.
Todėl daugelis estiškų valgių – pavyzdžiui, žymusis šventinis patiekalas „rosolje“ (iš burokų, strimelių ir bulvių salotų) šaltojo karo laikais prarado populiarumą, teigia dienraštis. Jis išliko kone išimtinai estų išeivijoje. O po nepriklausomybės atgavimo 1991 m. estai troško importinių produktų, visokių vokiškų jogurtų ir amerikietiškų ledų.
„Mūsų virtuvė praktiškai buvo prarasta“, - sako estiškos mokyklos Niujorke direktorė Karina Karner. Neseniai ji parašė estišką virtuvės knygą. Estų kilmės amerikeitis Toomas Sorra, Brukline gyvenantis gastroenterologas, paskutiniaisiais metais dažnai apsilankantis istorinėje tėvynėje, sakė, kad strimelės ragavo tik vieną kartą, vakarieniaudamas Estijos konsulate Niujorke. Pasak jo, jo giminaičiai Estijoje gaudo ungurius.
Dabar Estijos valdžia bando plėtoti savą tautinę virtuvę, kurioje svarbiausias vaidmuo skiriamas strimelei. Šis klausimas neseniai buvo aptarinėjamas šalies parlamente, kuriame vyko debatai dėl siūlymo pastatyti šiai žuviai paminklą. Į ginčą įsitraukė žinomi Estijos žmonės.
Garsus Estijos virėjas Dmitrijus Demjanovas, kulinarinio instituto Taline steigėjas, ne kartą kalbėjo per televiziją aiškindamas išskirtines strimelės savybes. Silkės rūšys, kurios valgomos kitose šalyse, pavyzdžiui, Suomijoje, Švedijoje ir Olandijoje, yra stambesnės ir „kietesnės“, nei Baltijos silkės – strimelės. „Tokios žuvies niekas daugiau neturi, - tvirtina jis. – Mūsų mažesnė ir švelnesnė“.
Anot Demjanovo, tokiai šaliai kaip Estija, kuri iki šiol buvo nepriklausoma tik 22 metus prieš Antrąjį pasaulinį karą, nacionaliniai simboliai, įskaitant tautinę žuvį, yra ypatingai svarbūs. „Tai demonstruoja pasauliui, kad esame suvereni valstybė“, - sako jis.
Netikėtas santykių su Rusija atšalimas šią iniciatyvą pavertė labai tinkama, teigia dienraštis. Tačiau kai kurie tvirtina, kad valdininkų darbo laiką ir valstybės pinigus galima panaudoti ir geriau. Žuvies propagavimo kampanija, įskaitant reklamos išlaidas ir bukletų spausdinimą, atsiėjo daugiau nei 600 tūkstančių dolerių. Dalį šių lėšų skyrė Europos Sąjunga.
„Man patinka estiška virtuvė, bet leisti pinigus šiai užgaidai nėra prasmės, - mano transporto įmonės savininkas Leopoldas Gardneris. – Mes turim tautinę vėliavą, dainą ir gėlę – rugiagėlę, ir to visai pakanka“.
Įpykęs vieno estiško laikraščio redaktorius redakciniame straipsnyje įgėlė, kad tautinė žuvis – tai buvęs žemės ūkio ministras, sumanęs jau minėtą kampaniją, rašo „The Wall Street Journal“.
