2010 m. gruodžio 19 d. Baltarusijoje vyks eiliniai prezidento rinkimai. Anksčiau, 2004 m., šalyje buvo surengtas referendumas, kuris panaikino draudimą balotiruotis į prezidentus keletą kartų iš eilės. Todėl labai tikėtina, kad A. Lukašenka nepaliks savo posto ir šį kartą. Tuo pat metu yra svarstoma versija, kad jis gali vietoj savęs pasodinti į sostą kontroliuojamą įpėdinį. Tačiau šiai versijai trūksta logikos dėl kelių priežasčių. Pirma, A. Lukašenkos režimo santykiai su aplinkiniu pasauliu yra tiek sudėtingi, kad jam nėra didelės prasmės rūpintis savo įvaizdžiu ir laikytis demokratinių procedūrų (juk netgi Europos Sąjunga, ilgai vykdžiusi Baltarusijos atžvilgiu izoliacinę politiką, perėjo prie kontaktų su esama valdžia). Antra, A. Lukašenka jaučiasi esąs puikios sveikatos, todėl jam nėra reikalo palikti savo posto ir eiti į šešėlį, jeigu jis ir toliau gali sėkmingai valdyti valstybę.
O dėl jo sūnaus Viktoro kaip galimo būsimo Baltarusijos prezidento, tai sklinda gandas, kad taip jis buvo pristatytas per paskutinį KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos) suvažiavimą Jerevane ir lyg tai pažadėjo D. Medvedevui, kad pirmuoju savo įsaku pripažins Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Tačiau ekspertai abejoja tokia įvykių eiga. Kaip teigia Baltarusijos politologas A. Kazakevičius, valdžios perdavimas šalyje pagal Azerbaidžano pavyzdį yra mažai tikėtinas: tai pernelyg šiurkštus būdas net sušvelnėjusios Europos akyse, be to, nėra jokių ženklų, kad Viktorą trauktų viešoji politika. Dar daugiau, analitikų nuomone, jeigu toks sprendimas dėl Viktoro Lukašenkos būtų priimtas, jį pradėtų ruošti naujoms pareigoms iš anksto (pavyzdžiui, paskirtų į gubernatoriaus postą, kad įgytų valdymo patirties ir suformuotų savo, kaip būsimo tautos lyderio, įvaizdį), o to visiškai nesimato. Trumpai sakant, sūnaus laikas greičiausiai dar neatėjo – tėvas pasirengęs likti.
Tačiau šiandien situacija yra ypatinga, nes pastaruoju metu labai pablogėjo Baltarusijos santykiai su Rusija, kuri ligi šiol visuomet rėmė A. Lukašenką kaip savo artimą sąjungininką.
Ryškiausias rimtų nesutarimų pavyzdys – vykstantis tarp šalių informacinis karas. Dar galima prisiminti sunkų Baltarusijos prisijungimą prie Rusijos ir Kazachstano muitų sąjungos bei jį lydėjusį dujų konfliktą. Galiausiai egzistuoja mažiausiai du principiniai momentai, stipriai komplikuojantys tarpvalstybinius santykius. Pirmas – Baltarusijos nenoras pripažinti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę, o tai Rusijai yra labai svarbu dėl tarptautinio prestižo. Antras – asmeniniai A. Lukašenkos ir V. Putino santykiai, kurie pablogėjo tiek, kad lyderiai ne tik nesusitinka, bet ir apsikeičia viešais išpuoliais vienas kito atžvilgiu (ką jau kalbėti apie tai, kad ir A. Lukašenkos santykiai su D. Medvedevu yra ne patys geriausi). Žinoma, galima teigti, kad tarptautinėje politikoje negali būti vietos asmeninėms simpatijoms ar antipatijoms (aukščiau visko yra nacionaliniai interesai), tačiau šiuo atveju asmeninio konflikto veiksnys yra labai reikšmingas.
Ekspertų tarpe stiprėja nuomonė, kad Maskva po „pergalės“ Ukrainoje gali ryžtis valdžios kaitai ir Baltarusijoje, nes jos netenkina šios šalies prezidento užsispyrimas ir nenoras vykdyti visus Rusijos pageidavimus (taip pat ir įsileisti į Baltarusijos rinką stambųjį rusų kapitalą, kuris akimirksniu viską supirktų ir dar labiau sustiprintų Minsko priklausomybę nuo didžiojo brolio).
Tačiau viskas yra ne taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Be abejo, Kremlius turi Baltarusijos atžvilgiu nemažai įtakos svertų (pirmiausia energetinį, taip pat ekonominį, susijusį su baltarusiškų prekių eksportu į Rusiją), ir tai jau leido jam pereiti prie ultimatumų politikos santykiuose su A. Lukašenka. Kita vertus, Baltarusijos politiniame horizonte nematyti politiko, kuris galėtų tapti rimta alternatyva dabartiniam šios šalies vadovui. Galbūt A. Lukašenkos reitingai krinta ir jau nėra tokie kaip kadaise (manytina, kad šiuo metu jį realiai remia 40–50 proc. rinkėjų), jie vis dar yra pakankamai aukšti, kad garantuotų jam dar vieną pergalę, o opozicijos populiarumas baltarusių tarpe kaip buvo, taip ir tebėra minimalus.
Taigi Rusija faktiškai neturi opozicinio kandidato, kurį galėtų paremti, rimtai tikėdamasi teigiamo rezultato. Todėl, kaip teigia žinomas Baltarusijos opozicionierius A. Lebedka: „Kremlius neinvestuos į opoziciją, Maskva dar nėra pasiruošusi ją paremti.“ Šiandien toks projektas yra labai brangus finansiškai ir neperspektyvus politiškai. Alternatyvaus lyderio, žinoma, galima būtų paieškoti A. Lukašenkos aplinkoje (pavyzdžiui, dabartinis Baltarusijos premjeras S. Sidorskis, kuris yra žinomas ir suprantamas Maskvai). Tačiau šis variantas irgi abejotinas. Pirmiausia ši aplinka yra nestabili – nuolat rotuojama, kaip yra būdinga visiems griežtai autoritariniams režimams su diktatoriumi priešakyje. Antra, visi A. Lukašenkos bendražygiai yra „susitepę rankas“ kaip ir jis pats, todėl jiems būtų sunku tapti „nauju veidu“. Trečia, vargu ar kas iš prezidento bendražygių ryžtųsi rizikuoti savo politiniu likimu ir – tiesiogine to žodžio prasme – gyvybe dėl migloto rezultato.
Taigi, esant didžiuliam pasirinkimui, jokios realios alternatyvos A. Lukašenkai Baltarusijoje šiandien nėra. O be stipraus konkurento net tikėtina Rusijos įtaka Baltarusijos karinėse pajėgose (šalių ginkluotosios pajėgos visuomet buvo ir yra labai glaudžiai susijusios) tėra tik šalutinis veiksnys. Išvada paprasta – A. Lukašenka greičiausiai ir vėl taps Baltarusijos prezidentu. Maskva gal ir norėtų jį nušalinti, bet kol kas neturi tam apčiuopiamų galimybių. Todėl ji tikriausiai pasistengs maksimaliai apsunkinti dar vieną A. Lukašenkos prezidentinę kampaniją (inicijuos naują energetinį konfliktą, pagrasins nepripažinti rinkimų rezultatų ar panašiai), kad jis taptų labiau sukalbamas ir geriau valdomas, bet kokių nors radikalių žingsnių jo atžvilgiu, tikėtina, nesiims.
Pagaliau Rusijai ne tiek svarbu, kas vykdys jos reikalavimus – A. Lukašenka ar kas kitas. Kad ir su juo galima dirbti, parodė Baltarusijos prisijungimo prie Muitų sąjungos istorija. Ilgą laiką A. Lukašenka nenorėjo prisidėti prie šio projekto, reikalaudamas iš Rusijos naftos be muitų. Tačiau Maskva nepatenkino jo reikalavimo ir privertė Baltarusijos prezidentą nusileisti, sukėlusi dujų konfliktą. Taigi A. Lukašenka vis dažniau yra priverstas atsižvelgti į Rusijos norus, puikiai suprasdamas, kad be jos palankumo nesugebės vykdyti prisiimtų socialinių įsipareigojimų, kurie sudaro jo ilgamečio valdymo pagrindą.
Žiūrint į ateitį galima prognozuoti, kad anksčiau ar vėliau Rusija santykiuose su Baltarusija pasieks savo, kaip tai įvyko Ukrainoje. Kada – tik laiko klausimas, nes A. Lukašenka neturi kito pasirinkimo ir, norėdamas išbūti valdžioje kiek įmanoma ilgiau, pamažu bus priverstas nusileisti. Vakarai į šį reikalą nesikiš, nes nekvestionuoja Baltarusijos kaip neginčijamos Rusijos įtakos sferos. Taigi šiame Maskvos ir A. Lukašenkos žaidime Rusija pradeda ir laimi (jeigu ne dabar, tai ateityje).
