Apie Rusijos galybę svajojantys šios šalies gyventojai vis giliau grimzta į saviapgaulės, kičinio patriotizmo ir cinizmo erdves. Abejonių nėra, rusų tautos indėlis į kovą su ruduoju maru yra neginčijamas. Kaip niekas neginčija ir būtinybės „visada prisiminti“. Tačiau daugeliui nėra paslaptis, kad eksportuodami, santūriai kalbant, „savitą“ Antrojo pasaulinio karo ir pokario metų istorijos interpretavimą (kuriame „išnyksta“ lemiama JAV pagalba maistu ir technika, kuriame J. Stalinas vadinamas genialiu vadybininku ir karvedžiu), Kremliaus ideologai bando įtikinti ne tik savo pačių gyventojus, tačiau ir visą likusį pasaulį – dabartinis Rusijos teroras Ukrainoje tėra paprasčiausias APK „didvyrių veteranų“ žygdarbių tęsinys.
Tikri ar nutylėti istorijos faktai, biudžetą nusiaubusi kariuomenės modernizacija, planuojama karinio parado pompastika, milijardai rublių, krizės akivaizdoje išleidžiamų Georgijaus juostelių ar panašios militaristinės plastmasės štampavimui, galų gale susilieja į tariamą „didžiosios“ Rusijos istorinę galybę, ruso akyse turinčioje pateisinti „šventą“ karą su Vakarais Ukrainoje.
Naudodamiesi sovietiniais propagandos štampais, Rusijos valdytojai žaidžia pavojingą tikrovės modeliavimo žaidimą, kuriame laimėtojų nebus: žmonių tikėjimas „istoriniu teisingumu“, Rusijos „neginčijamu Pergalės prieš Blogio ašį faktu“, šiandien yra paverstas lėlių teatru, kuriame, manipuliuojant emocijomis, konstruojamas esamo (tikriausiai, ir būsimo) teroro nepakaltinamumas.
Taip pat, kaip ir Lietuvoje drįstama juokaujant suabejoti „O gal Andrius Užkalnis visai ne apie Mildą Dargužaitę rašė? Iš kur jūs žinote?“, taip ir Kremliaus pakalikai jums į akis ciniškai meluos: „Ne, Georgijaus juosta už lengvojo automobilio stiklo niekuo nesusijusi su įvykiais Ukrainoje, tai dar caro laikų apdovanojimas“. Dešimtis kartų padažnėję kariniai mokymai, dažnai ir demonstruojant savo jėgą pažeidžiantys kaimyninių šalių oro ar vandens erdves, tėra tik „standartiniai mokymai – atsakas į Vakarų agresiją“. Krymo aneksija? „Ne, niekada apie tai negirdėjome“. Tai buvo „mandagių žmogeliukų atsakas į didžiosios daugumos pusiasalio gyventojų valią prisijungti prie Rusijos“. Mūsų kariai Ukrainoje? „Nėra nė vieno, visi kas ten yra, tai – atostogaujantys patriotai“. Pavyzdžių yra begalė ir visus juos vienija viena – ciniškas prasmių keitimas, pateikiant butaforinę tikimybę už faktą.
Vienas iš Kremliaus viešųjų ryšių žaisliukų – „Naktinių vilkų“ lyderis Aleksandras Zaldostanovas žiūrėdamas jums į akis nuoširdžiai pasakos istoriją, kad stalinistinėmis vėliavomis ir rudai juodų spalvų atributika apsikarstę motociklininkai, nusprendę keliauti į Berlyną, tesiekia pakartoti veteranės žygdarbį, kad jokios politikos tame nėra. Nors dar prieš pusmetį tie patys asmenys, naudodami tą pačią atributiką, „sveikino Krymą grįžus į motinėlės Rusijos glėbį“.
Belogorske šiandien kartojasi tas pats simbolių kratinio pozicionavimas, kuriame savo vietą atranda ir „veteranai“ ir šiuolaikinės, agresiją Vakaruose simbolizuojančios, Rusijos kariuomenės okupantai. Ciniškos, istoriją, kultūrą ir prasmes keičiančios Rusijos okupantai.
„Labai džiaugiuosi tuo, kad Belogorske Pergalės dienos išvakarėse atidengiamas paminklas Rusų kariui. Žinau, kad neoficialiai jį vadina paminklu „mandagiesiems žmogeliukams“ dėl pernai vykusių įvykių Kryme, – paminklo atidengimo ceremonijoje kalbėjo Amūro srities gubernatorius Aleksandras Kozlovas. – Mūsų kariai užtikrino žmonių, gyvenančių pusiasalyje, laisvos valios išraiškos galimybę. Jie be priekaištų susitvarkė su savo užduotimi. Mūsų prezidento teigimu, mūsų armija yra ne tik šiuolaikiška, tačiau ir mandagi. Manau, būtent toks įvaizdis ir atsispindi šiame paminkle. Tegul jis primena visiems mums, kad mūsų tėvynė turi patikimus gynėjus. Taip buvo prieš 70 metų, ir taip bus visada!“
Jeigu dar kam nors kyla abejonių dėl Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikintino ryžto į karinį paradą Maskvoje nesiųsti absoliučiai jokio šalies atstovo, galima pacituoti dar vieną paminklo atidengimo metu gubernatoriaus išsakytą mintį, kurioje „nėra jokių sąsajų tarp istorijos ir dabartinių įvykių“. „Buvo laikai, kai miestas negalėjo apginti savo interesų. Tačiau šiandien Rusijos ginkluotosios pajėgos, kartu su visa šalimi, įveikę sunkumus, visam pasauliui parodė, kad Rusija – tai stipri valstybė. Ir kaip prieš 70 metų mūsų tėvai ir seneliai buvo pasiruošę ateiti į pagalbą tiems, kam grėsė mirtinas pavojus, taip ir šiandien mes galime kovoti dėl taikos. Šios skulptūros atidengimas Pergalės dienos 70-mečiui tai dar viena proga pagerbti žmones, pašventusius savo gyvybę Tėvynės gynimui.“
Atskaitos taškas, kuomet Vakarai turėjo sunerimti, buvo tie 2009-ieji ar 2010-ieji, kai Rusijoje prasidėjo aktyvus stalinizmo reabilitavimas, kai buvo nuspręsta pasisavinti istorinius faktus ir panaudoti juos rinkodariniais (ar propagandiniais, kaip kam patogiau) tikslais, nes dabar mes jau turime ideologiniu pagrindu sutvirtintą ir užsikrėtusią „mus nori sunaikinti“ mintimi revanšistinę imperiją XXI amžiuje. Galima pasidžiaugti tik tuo, kad Rusijos propagandos sklaidą sunku suvaldyti net ir patiems jos autoriams, o okupantų paminklų pozicionavimas su APK veteranais pašonėje tik padeda atskleisti tikruosius jų kėslus.
