Prieš šias 1943 metų spalio 14-osios maišto mirties stovykloje okupuotoje Lenkijoje metines prezidentas Vladimiras Putinas nurodė Gynybos ministerijai pasiūlyti planą, kaip „įamžinti didvyrių atminimą“.
Toks nurodymas buvo duotas Kremliaus teisių tarybai paraginus V. Putiną Rusijos didvyrio ordinu – aukščiausiu šalies apdovanojimu – po mirties apdovanoti to maišto lyderį Aleksandrą Pečerskį, kurio vardas dešimtmečius buvo užmirštas.
Šalyje, kur sovietų armijos išvaduojamasis vaidmuo Antrajame pasauliniame kare seniai yra svarbus valstybės doktrinos punktas, nedaug kas žinojo apie A.Pečerskį – žydų kilmės rusų karininką, kuris suorganizavo kalinius sukilti.
Jis ne tik kad niekada nebuvo apdovanotas už savo vaidmenį tame maište, per kurį pabėgo maždaug 600 kalinių, bet ir buvo persekiojamas per antisemitinę Stalino laikų kampaniją.
„Atrodo, kad totalitarinis režimas nebuvo suinteresuotas šiuo didvyrišku aktu“, – AFP sakė Kremliaus žmogaus teisių tarybos vadovas Michailas Fedotovas.
Po Stalino mirties 1953 metais A.Pečerskio vardas liko suterštas ir „niekas nenorėjo imtis rizikos ir atkreipti į jį dėmesį“, pridūrė istorikas Jurijus Dombrovskis.
Pirmadienį per ceremoniją memorialinėje sinagogoje Maskvos vakaruose to maišto metinės bus paminėtos dalyvaujant Kremliaus ir Gynybos ministerijos atstovams.
Paminėjimas rengiamas V.Putinui siekiant įkvėpti rusams pasididžiavimą savo praeitimi ir taip konsoliduoti paramą.
Valstybinė televizija antradienį parodys naują dokumentinį filmą apie maištą Sobibore.
Leitenantas A.Pečerskis į tą mirties stovyklą buvo pasiųstas drauge su kitais sovietų karo belaisviais, kai vokiečiai išsiaiškino jo žydišką kilmę.
Mažiau nei mėnuo po atvykimo į stovyklą jis padėjo sąmokslininkų branduoliui parengti planą, kaip po vieną nužudyti tuziną svarbių SS karininkų ir nugalėti sargybinius ukrainiečius.
Maždaug 300 kalinių sugebėjo pabėgti. Dešimtys jų žuvo nuo minų, išdėliotų aplink stovyklą, o daug daugiau jų buvo vėl sučiupti ir nacių bei vietos lenkų nužudyti.
Tie, kurie nepabėgo, buvo nužudyti, o pati stovykla buvo nugriauta.
Manoma, kad 53 iš tų pabėgusių kalinių išgyveno per visą karą.
1987 metais britai pastatė dramą apie tą maištą „Pabėgimas iš Sobiboro“ (Escape from Sobibor), kuriame A. Pečerskio vaidmenį atlikęs olandas Rutgeris Haueris už šį darbą gavo „Auksinį gaublį“.
Izraelyje A. Pečerskio vardu yra pavadinta gatvė, o Bostone stovi jam skirtas memorialas.
„Argi ne keista, kad šis visam pasauliui žinomas didvyriškas aktas nebuvo įvertintas net kukliausiu valstybiniu apdovanojimu namuose?“ – dienraštyje „Moskovskij komsomolec“ rašė naujojo dokumentinio filmo autorius Leonidas Mlečinas.
Kaip ir M.Fedotovas, L.Mlečinas AFP sakė, kad tik visai neseniai išgirdo šią istoriją.
Iki pat šiandienos Antrasis pasaulinis karas, kuris Rusijoje vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu, rusams yra itin opi tema, o šalies istorija, kaip niūriai juokauja rusai, tebėra sunkiau prognozuojama už jos ateitį.
„Mūsų visuomenės santykiai su istorija komplikuoti“, – sakė L.Mlečinas.
Pabėgęs iš mirties stovyklos A.Pečerskis grįžo į frontą. Po karo vykstant antisemitinei kampanijai jis kelerius metus vargo, kol įsidarbino vienoje gamykloje.
Jis palaikė ryšį su kitais iš tos stovyklos pabėgusiais ir išgyvenusiais žmonėmis, bet jam niekada nebuvo leista išvykti į užsienį dalyvauti atminimo ceremonijose ar nacių nusikaltėlių teismo procesuose.
1987 metais jis buvo pakviestas dalyvauti filmo „Pabėgimas iš Sobiboro“ premjeroje, bet buvo pernelyg silpnas keliauti. Jis mirė 1990 metais.
Sobibore buvo nužudyta daugiau kaip 250 tūkst. žmonių. Tie, kuriems pavyko pabėgti, liudijo prieš daugelį garsių įtariamų karo nusikaltėlių, tarp jų – sargybinį ukrainietį Johną Demjanjuką.
Miuncheno teismas 2011 metais nuteisė J.Demjanjuką penkerius metus kalėti už bendrininkavimą naikinant žydus Sobibore. Tačiau jis buvo paleistas iš kalėjimo iki bus išnagrinėta apeliacija ir 2012 metų kovą, būdamas 91 metų amžiaus, mirė.