Dura lex, sed lex (įstatymas griežtas, bet tai įstatymas), – sakė senovės romėnai. Tą patį šiandien gali sakyti Rusijos gyventojai. Ypač daug nuogąstavimų sukėlė paskutinės įstatymų leidėjų iniciatyvos. Prieš išeidamas vasarą ilsėtis Rusijos parlamentas spėjo priimti kelis kontroversiškus įstatymus, kurie sukėlė didelį rūpestį valdžios oponentams. Nurodoma, jog naujieji įstatymai (o tiksliau – kai kurių įstatyminių aktų pataisos ir papildymai) yra skirti tam, kad būtų galima tęsti Rusijos piliečių teisių bei laisvių suvaržymą ir slopinti pilietinį aktyvumą bei protesto nuotaikas. Patys deputatai, žinoma, tokius kaltinimus neigia ir pažymi, kad nesisteminės opozicijos atstovai visur yra linkę įžiūrėti sąmokslą.
Kokios gi Rusijos įstatymų leidėjų iniciatyvos sukėlė daugiausia diskusijų?
„Užsienio agentai“, arba spalvotųjų revoliucijų baimė
Gana skausmingai buvo sutikti nauji nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklos reguliavimo įstatymo pakeitimai. Apibrėžiant NVO statusą, organizacijoms, kurios gauna dotacijas iš užsienio ir siekia dalyvauti Rusijos politiniame gyvenime bei rodo politiškai angažuotą pilietinį aktyvumą, įvestas „užsienio agento“ statusas. Analizuojant priimtas susijusių įstatyminių aktų pataisas tampa aišku, kad šia iniciatyva tikslingai siekiama sustiprinti nepriklausomų NVO, bendradarbiaujančių su užsienio institucijomis ir besinaudojančių vadinamųjų grantų (tikslinės finansinės paramos) sistemos galimybėmis, kontrolę. Beje, reikalavimas deklaruoti save kaip „užsienio agentą“ netaikomas religinėms organizacijoms, valstybinėms korporacijoms, valstybinėms kompanijoms, taip pat jų įkurtoms nekomercinėms organizacijoms, valstybinėms ir municipalinėms įstaigoms.
Deklaruoti save kaip „užsienio agentą“ privalo tik tos NVO, kurios siekia dalyvauti politinėje veikloje. Šis reikalavimas netaikytinas nevyriausybinėms organizacijoms, kurių veikla yra susijusi su visomis kitomis sritimis – kultūra, mokslu, sveikatos apsauga, socialine parama ir t. t. Priimtose įstatymų pataisose taip pat apibrėžiama, kokia NVO veikla vertinama kaip politinė. Tai yra akcijų, kuriomis siekiama daryti įtaką valstybės organų priimamiems sprendimams, keisti valstybės politikos kryptis ir formuoti atitinkamą viešąją nuomonę, organizavimas (taip pat tokių akcijų finansavimas).
NVO, turinti „užsienio agento“ statusą, privalo informuoti apie tai visuomenę per savo organizuojamas akcijas ir renginius, taip pat platindama savo parengtą informaciją žiniasklaidos priemonėse. Tokia nevyriausybinė organizacija taip pat turi du kartus per metus pateikti valstybės organams savo finansinę ataskaitą.
Daugumos NVO reakcija į šiuos įstatyminių aktų papildymus buvo griežtai neigiama. Pagrindinis argumentas prieš pataisas – „užsienio agento“ statuso įvedimas nevyriausybinėms organizacijoms yra politizuotas veiksmas (nors Dūmos deputatai tvirtina, kad tai tiesiog pasaulinės praktikos perkėlimas ir pritaikymas). Be to, „užsienio agento“ sąvoka turi Rusijos visuomenės kolektyvinėje sąmonėje neigiamas konotacijas, kokių neturi, pavyzdžiui, JAV valdžios institucijose oficialiai veikiantys užsienio valstybių ar didžiųjų kompanijų lobistai, taip pat vadinami „užsienio agentais“. Viešosios nuomonės apklausos rezultatai parodė, kad 67 proc. Rusijos gyventojų vertina įstatymą dėl „užsienio agentų“ kaip „būtiną instrumentą, kuris saugo Rusiją nuo kitų šalių kišimosi į jos reikalus“.
Lengva suprasti ir Rusijos valdžios intencijas. NVO „užsienio agentų“ registras reikalui esant padės įvardyti „priešus“, siekiančius sukelti Rusijoje spalvotąją revoliuciją. „Užsienio agento“ konceptas papildo propagandinę paradigmą, pagal kurią „klastingi Vakarai (kitas variantas – JAV)“ siekia sukelti Rusijoje perversmą, nuversti teisėtą valdžią ir nugramzdinti šalį į ilgus chaoso metus. Ši propagandinė paradigma skirta konsoliduoti visuomenę oficialiosios valdžios palaikymui.
Strategija – mušti per kišenę
Kitos kontroversiškos pataisos pavertė šmeižtą baudžiamosios teisės objektu. Pranešama, kad pirminiame variante, pateiktame Dūmai, tarp bausmių už šmeižtą buvo numatytos ne tik piniginės sankcijos, bet ir laisvės atėmimas. Vėliau šio punkto nebeliko, tačiau priimtose Baudžiamojo kodekso pataisose numatytos labai griežtos piniginės baudos, kurios yra diferencijuotos. Šmeižikas gali būti nubaustas pinigine bauda iki 500 tūkst. rublių (40 tūkst. litų), tačiau jeigu šmeižtas buvo paskleistas plačiai – per viešą pasisakymą ar pasinaudojant žiniasklaida, – galimos baudos dydis išauga iki 1 mln. rublių (80 tūkst. litų). Taip pat bauda priklauso nuo šmeižto pobūdžio ir sunkumo. Viršutinė baudos riba (jeigu nukentėjęs asmuo buvo šmeižikiškai apkaltintas įvykdęs sunkų arba itin sunkų nusikaltimą) siekia 5 mln. rublių (400 tūkst. litų).
Pataisose taip pat ypač išskiriamas šmeižtas teisėsaugos organų ir teisminės valdžios atstovų atžvilgiu. Tai irgi daro įtaką galimos baudos dydžiui.
Šiose Baudžiamojo kodekso pataisose matyti valdžios siekis apsaugoti „sistemos žmones“. Rusijos teisėsaugos organų ir teisminės valdžios atstovai neretai yra kaltinami politinio užsakymo – susidorojimo su sistemos oponentais – vykdymu. Galima išvardyti nemažai abejotinų teisminių procesų, kurie sukėlė daug klausimų dėl skaidrumo, objektyvumo ar net teisėtumo. Tai ir abu procesai prieš Michailą Chodorkovskį ir Platoną Lebedevą, tai ir a. a. Sergejaus Magnitskio procesas, tai ir dabar vykstantis teismo procesas prieš pankroko grupę „Pussy Riot“. Iš esmės visas internetas pilnas rimtų kaltinimų „užsakymą vykdantiems“ prokuratūros ir teismo atstovams. Oficialiu lygmeniu, naudojant nekaltumo prezumpcijos principą, visi šie kaltinimai gali būti vertinami kaip šmeižtas. Baudžiamoji atsakomybė ir galimos milžiniškos baudos gali tapti priemone šiems kaltinimams užgniaužti.
Didelės baudos, kaip priemonė kovoti su nesistemine opozicija, nėra pats naujausias Rusijos valdžios išradimas. Birželio pradžioje prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė įstatymą, pagal kurį mitingų, kuriuose užfiksuota pažeidimų ar kilo riaušės, organizatoriai gali būti nubausti didelėmis piniginėmis baudomis. Jeigu organizatorius yra fizinis asmuo, maksimali bauda jam gali siekti 300 tūkst. rublių (24 tūkst. litų), jeigu organizatorius yra juridinis asmuo, bauda jam gali siekti 1 mln. rublių (80 tūkst. litų). Šis įstatymas buvo akivaizdus atsakas į Rusijoje stiprėjančias protesto nuotaikas, kurios suaktyvėjo po 2011 metų Dūmos ir 2012 metų prezidento rinkimų.
Įtvirtinama cenzūra?
Dar vienas įstatymas, kurį reikia čia paminėti, yra susijęs su interneto erdvės reguliavimu. Iš pirmo žvilgsnio jame sunku įžiūrėti politinę potekstę. Šis įstatymas leidžia blokuoti internetinius tinklalapius, kuriuose pateikiama vaikų pornografija, propaguojamos narkotinės medžiagos ir jų vartojimas, savižudybės idėjos ir būdai. Kaip parnešama, pirminiame įstatymo projekte buvo formuluotė, kuri leido užblokuoti tinklalapį dėl „žalingos informacijos“. Baimintasi, kad tokia formuluotė leis valdininkams blokuoti bet kurią internetinę svetainę savo nuožiūra. Galutiniame įstatymo variante šio punkto neliko.
Tačiau ir priimtame įstatymo variante opozicinių jėgų atstovai mato valdžios galimybę susidoroti su nepageidaujamais politiniais tinklalapiais. Didžiausia baimė yra susijusi su galimomis provokacijomis internete, kai prielaida blokuoti tinklalapį gali tapti trečiųjų asmenų (interneto provokatorių) atitinkamos svetainės forume ar komentaruose patalpinta informacija. Žinoma, dėl tinklalapio atblokavimo galima kreiptis į teismą, bet tai yra ilgai trunkantis procesas. Faktiškai tokiu būdu galima gana ilgam laikui atsikratyti nepageidaujamo tinklalapio.
Kai kurie šiame įstatyme mato atgimstančios griežtos cenzūros pėdsakus. Disidentas ir publicistas Aleksandras Podrabinekas nurodo, kad ydinga įstatymo esmė yra ta, jog jis įtvirtino tinklalapio blokavimo galimybę be atitinkamos teismo sankcijos. Sprendimą užblokuoti priima valdininkas. „Informacijos draudimas be teismo sankcijos – tai cenzūra. Čia negali būti kitokios interpretacijos“, – rašo A. Podrabinekas. Ar iš tikrųjų šis įstatymas taps priemone susidoroti su nepageidaujama politine informacija internete, parodys laikas.
Išvados
Apžvelgtus įstatyminius aktus reikėtų vertinti kaip Rusijos valdžios bandymą išlaikyti griežtą situacijos šalyje kontrolę. Nereikia pamiršti, kad šie įstatymai pažymi pirmąjį V. Putino grįžimo į valstybės vadovo kėdę laikotarpį. Šie įstatymai rodo, kad Rusija neplanuoja keisti savo kurso, jie yra skirti tam, kad būtų sustiprinta vadinamosios „valdžios vertikalės“ konstrukcija, apsaugoti šios konstrukcijos elementai. Apžvelgtuose teisės aktuose atsispindi jau žinomos Rusijos valdžios fobijos – vadinamųjų spalvotųjų revoliucijų baimė ir susijęs su tuo susirūpinimas dėl visuomenėje stiprėjančių protesto nuotaikų. Spręsti šias problemas bandoma tiesmukai ir paprastai – apribojimais ir draudimais, grasinant nepaklusniesiems didelėmis piniginėmis baudomis (čia galima įžiūrėti ir Rusijos valdžios bandymą ieškoti efektyvesnių nei jau turimos priemonių protesto nuotaikoms slopinti). Iš esmės šie teisės aktai yra nauji varžtai sistemos katile. Jie gali laikinai sustiprinti katilą, tačiau didėjant spaudimui viduje (protesto nuotaikoms) tai gali lemti ir katilo sprogimą.
V. Denisenko
