Rusijai apleisti šį savo forpostą būtų tolygu atsisakyti pretenzijų daryti įtaką visoje Azijoje.
G. Gleasonas
Rusija ir Tadžikija neturi bendros sienos ir nėra kultūriškai artimos. Tadžikijoje nėra naftos ar gamtinių dujų, taip pat nesurasi daug rusų kilmės gyventojų, akivaizdų jų mažėjimą lėmė Sovietų Sąjungos žlugimas. Vis dėlto Rusija įvairiais būdais stengiasi išlaikyti įtaką šioje šalyje: Valstybės Dūma ne kartą pareiškė, kad Tadžikiją laiko vertinga sąjungininke, o šioji tiesiai vadina Rusiją „svarbiausia strategine partnere“. Sprendžiant iš 2011-ųjų rudens įvykių, veikiausiai dar bent pusę amžiaus abi šalys neišvengiamai stiprins strateginę partnerystę. Kodėl pusę amžiaus? Todėl, kad mažiausiai tiek laiko šioje geostrategiškai svarbioje vietoje turėtų likti Rusijos karinė bazė.
Rugsėjo pradžios susitikimai
Rugsėjo 3 dieną Tadžikijos sostinėje Dušanbėje vykusiame Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) aukščiausiojo lygio susitikime dar kartą buvo deklaruotas organizacijai priklausančių šalių siekis plėtoti bendradarbiavimą karinėje ir įvairiose kitose srityse. Susitikime (kaip dabar įprasta) daugiausia dėmesio buvo skirta energetikos, ekonominio bendradarbiavimo ir regiono saugumo klausimams.
Nors Tadžikijos prezidentas Emomalis Rachmonas kaip organizacijos prioritetą išskyrė ekonominį bendradarbiavimą (ir iš tikrųjų prieita prie nutarimų kurti NVS šalių laisvosios prekybos zonas), bene daugiausia žiniasklaidos dėmesio iš KSSO susitikimo sulaukė energetika ir Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo išsakytas patvirtinimas, kad Rusija yra pasirengusi investuoti į energetikos projektus Centrinėje Azijoje. Pirmiausia – nutiesti elektros tiekimo linijas iš Tadžikijos ir Kirgizijos į Afganistaną ir Pakistaną. Vis dėlto iškelta sąlyga: kad prasidėtų šio projekto įgyvendinimas, Tadžikija turi pirma užbaigti Roguno hidroelektrinės statybą, kuri yra sustojusi dėl nesutarimų su Uzbekija.
Vėlgi Rusija ir čia turėtų tapti viena svarbiausių veikėjų, padedančių įgyvendinti šį projektą.
Vis dėlto svarbesniu Tadžikijos ir Rusijos santykiams gali būti laikomas ne KSSO šalių vadovų pasitarimas, o dieną prieš tai vykęs D. Medvedevo ir E. Rachmono susitikimas. Nors per jį konkrečių sutarčių nepasirašyta, susitarta dėl daug ko. Visa kita – greitai sutvarkomos smulkmenos.
Tame rugsėjo 2 dienos susitikime apsispręsta dėl vieno aktualiausių Rusijos ir Tadžikijos dvišaliams santykiams klausimų, būtent – dėl Rusijos karinės bazės Tadžikijos teritorijoje likimo. Pagal 2012 metų pradžioje numatomą pasirašyti nuomos pratęsimo sutartį Rusijos karinė bazė čia turėtų veikti bent artimiausius 49 metus.
Iš esmės tai reiškia, kad dar beveik pusę amžiaus Rusija savo karinėmis pajėgomis užsitikrins tvirtą argumentą, leidžiantį daryti įtaką Tadžikijos (taigi ir visos Centrinės Azijos) gyvenimui.
Kaip į tokią situaciją reaguoja Tadžikija? Šalies vadovas E. Rachmonas Rusijos karinių pajėgų buvimą šalyje laiko „svarbiu regiono saugumą užtikrinančiu veiksniu“. Kodėl? Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į patį E. Rachmoną. Tai žmogus, į valdžią atėjęs ir joje išlikęs nuo 1992 metų. Ne paslaptis – ne be Rusijos palaikymo. To priežastis banali: Rusijai reikėjo jai palankių politikų, per kuriuos pavyktų įgyvendinti savus nacionalinius interesus. Taigi E. Rachmonas nelabai ir gali prisiimti kitokį amplua.
Kita vertus, be stipraus Tadžikijos vadovo prorusiškumo, yra ir objektyvių tokios pozicijos priežasčių. Palyginti neturtingai ir abejotino stabilumo Tadžikijai gerų santykių su Rusija (kartu – ir jos investicijų, politinės paramos, noro plėtoti bendrus projektus ir t. t.) užtikrinimas yra svarbus dalykas. Taip pat abi šalis sieja nerimas, kaip pasikeis regiono saugumas išvedus NATO ir sąjungininkų pajėgas iš Afganistano. Nepamirškime, kad Afganistanas – Tadžikijos kaimynas. Čia ryškios dvi problemos: Afganistane gali suaktyvėti radikalieji islamistai ir dėl to padidėti terorizmo grėsmė regione (Tadžikijoje teroristiniai išpuoliai ir taip nėra naujiena), o antra – sustiprėti narkotikų srautai iš Afganistano. Kaip žinome, teroristinės grupuotės nevengia finansuoti savo veiklos iš nelegalios narkotikų prekybos, o Tadžikija jau ilgą laiką nesugeba spręsti šios problemos. Dėl to pastaruoju metu Rusija sustiprino spaudimą Tadžikijai, kad 1400 kilometrų ilgio Tadžikijos ir Afganistano sieną vėl saugotų rusų pasieniečiai kaip ir iki 2005-ųjų. Per rugsėjo 2 dienos D. Medvedevo ir E. Rachmono susitikimą pagaliau dėl to pasirašytas tarpvyriausybinis susitarimas. Juolab kad daug kas Tadžikijoje iš to pelnėsi ir todėl spręsti sienos saugumo problemas nebuvo didelės motyvacijos.
Dėl Tadžikijos trapaus stabilumo per susitikimą susitarta stiprinti valstybių bendradarbiavimą karinėje ir karinių technologijų srityse – Rusija pažadėjo pagalbą apmokant Tadžikijos kariuomenę ir atnaujinant ginkluotę. Tai neabejotinai didelė paspirtis Tadžikijai tvarkantis su regiono saugumo problemomis. Be to, stipresnė valstybės kariuomenė naudinga ir autoritariniam E. Rachmono režimui, kuris tikrai nesiremia visuomenės parama... Vis dėlto, kad ir kokia valdžia būtų, niekam regione nereikia dar vienos problemiškos ir terorizmo plitimui palankios šalies šalia Afganistano ir Pakistano.
***
Ne viskas tarp Tadžikijos ir Rusijos klostosi gerai. Štai, pavyzdžiui, neseniai plačiai nuskambėjo Rusijos pilotų sulaikymas ir lėktuvų konfiskavimas, tapęs tarptautiniu konfliktu ir privedęs prie Rusijos grasinimų deportuoti iš šalies apie porą šimtų tadžikų. Tačiau visame kontekste tai tėra menka smulkmena: Tadžikijai būtų sunku išsiversti be Rusijos pagalbos, o Rusijai Tadžikija svarbi kaip forpostas, neleidžiantis tam tikroms grėsmėms pasiekti jos pačios. Arba bent jas sušvelninantis.
Taip pat nėra aišku, ar neseniai žiniasklaidoje (pavyzdžiui, Indijos tinklalapyje www.worldpoliticsreview.com) pasirodžiusi informacija, kad Tadžikijoje, buvusiame kariniame aerodrome netoli Aini gyvenvietės, be Rusijos sutikimo įkurta Indijos karinių oro pajėgų bazė, atitinka tikrovę. Tadžikijos vadovybė tai neigia.
