Po NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimo paaiškėjo, jog pamažėle bus atnaujinamos neformalios derybos su Rusija.
NATO ir Rusijos santykiai atšalo, kai Rusija dideliu kariniu kumščiu smogė Gruzijai. Tie agresyvūs veiksmai įsirėžė ir į pasaulinius tarptautinius santykius – Rusija imama suvokti kaip nenuspėjamas partneris, kuris savo problemas linkęs spręsti vis atviriau rodomu agresyvumu bei šantažu. Rusija atplėšė nuo Gruzijos dalį jos teritorijos – Pietų Osetiją ir Abchaziją, pripažino jų „nepriklausomybę“ ir iki šiol laiko savo karius kai kuriose okupuotose vietovėse. Pasaulis staiga pamatė, kad Rusija leidžia sau kariniais veiksmais „mokyti“ jai neįtinkantį kaimyninės valstybės prezidentą ir tautą, paniekindama pastarosios gerus jausmus rusų tautai. Rusija iš užimtų Gruzijos teritorijų nesitrauks, nebent ekonominė krizė ją taip prispaustų, kad tektų kreiptis pagalbos į Vakarų šalis. Tačiau ir tokiu atveju padėtis galėtų dar labiau komplikuotis – prisiminkime, kaip elgiasi ilgai ir negailestingai savo žmones smaugiantis totalitarinis Šiaurės Korėjos režimas..
Klausantis kai kurių užsienio šalių ministrų samprotavimų apie susitikimo rezultatus ėmė kirbėti įtarimas, kad diplomatine kalba stengiamasi užglaistyti aštrias išliekančių problemų „briaunas“ ir tas problemas „nukelti į ateitį“. Visi suinteresuoti asmenys atvirai reiškė pasitenkinimą susitikimo rezultatais. Nejau gali būti taip, kad būtų patenkinta ne tik NATO vadovybė, bet ir Gruzija su Rusija?
Rusijos vadovai prezidentas Dmitrijus Medvedevas ir premjeras Vladimiras Putinas, taip pat daugybė aukštų politikų aiškina pasauliui, o ypač savo šalies piliečiams, kad NATO susitikimo rezultatai yra didžiulis Rusijos politinis laimėjimas, net geopolitinė pergalė. Kodėl? Nes Vakarai esą susitaikė su naujuoju Pietų Osetijos ir Abchazijos statusu, vadinasi, pripažino Rusijos teisę „mokyti“ kaimynes ir atsisakė ketinimų kuo greičiau priimti Gruziją ir Ukrainą į NATO. Kaip tik šių šalių judėjimas į NATO ir buvo didysis Rusijos politikų galvos skausmas – pastaruosius kelerius metus visos diplomatinės pajėgos buvo mestos tam, kad sustabdytų priėmimo vyksmą.
Sustabdė ar pristabdė? Gerokai pristabdė. Tačiau tai jau leidžia propagandistams trimituoti apie didžiulę pergalę. Apie politinį laimėjimą kalba ne tik aršūs nacionalistai bei putinistai, bet ir kai kurie gana kritiškai dabartinio režimo atžvilgiu nusiteikę akademinių sluoksnių atstovai, taip pat politikos analitikai. Šitai rodo, kad NATO yra tapęs realiu Rusijos visuomeninės sąmonės veiksniu – organizacija laikoma keliančia grėsmę. Su tokiu veiksniu turi skaitytis ir Rusijos užsienio partneriai, nesvarbu, kaip jie patys aiškintų NATO ir priešraketinės gynybos skydo misiją. Būsimos pergalės įvaizdis buvo kuriamas jau prieš NATO susitikimą – Rusijos politikai reiškė pritarimą besikeičiančiai Jungtinių Valstijų pozicijai dėl greito Gruzijos ir Ukrainos stojimo į NATO.
Gruzijos atstovai taip pat džiaugėsi susitikimo rezultatais. Nors Gruzija ir Ukraina negavo kvietimo prisijungti prie NATO narystės veiksmų plano, tačiau abi šalys buvo patikintos, kad joms bus padedama vykdyti pasirengimo narystei reformas. Gruzijos diplomatai šitai pateikė kaip neabejotiną laimėjimą. Tačiau su jų viešai reiškiamu džiaugsmu kirtosi tuo pat metu padarytas pareiškimas apie keturių ministrų atstatydinimą, tarp jų – gynybos ir užsienio reikalų. Niekas iš politikos apžvalgininkų nesuabejojo, kad pastariesiems prezidentas Michailas Saakašvilis verčia kaltę dėl karo pasekmių. O tų pasekmių jau niekaip neištrinsi. Ministrų kaita leidžia manyti, jog Gruzija bandys gerinti santykius su Rusija, juolab kad jos Užsienio reikalų ministerijai ims vadovauti patyręs sovietinių laikų diplomatas, turintis ir Rusijos pilietybę.
Lietuva bene labiausiai stengėsi, kad Gruzijai ir Ukrainai būtų įteiktas visavertis kvietimas narystei. Ne tik stengėsi, bet ir nemažai padarė. Karinis konfliktas sujaukė planus – Gruzija tapo pernelyg karšta zona. Europos Sąjunga ir NATO po kurio laiko ėmė keisti požiūrį į santykių su Rusija plėtrą – viršų paėmė konflikto maldymo šalininkai. Lietuvos diplomatai neatsižvelgė į besikeičiančias didžiųjų šalių nuotaikas, tad jai pačiai netikėtai tapo vieniša. Deja, vienišas Lietuvos balsas, aiškinantis, kad Rusijai būtina vykdyti visus priimtus įsipareigojimus. Laikytis tam tikrų principų ir priminti juos kitoms šalims nėra blogai, tačiau būtinas lankstumas palaikant vienos ar kitos šalies politiką bei interesus. Juk jei Gruzija ims gerinti santykius su Rusija, tai Gruzijai jau nebebus naudinga net prisiminti aktyvią Lietuvos paramą, kuri labai erzino Rusiją.
Padedant Ukrainai suartėti su NATO dera atsižvelgti į Ukrainoje įsivyravusią politinę krizę, kuri labai neramina ES vadovus bei didžiųjų šalių politinius lyderius. Tą nestabilumą Rusija taip pat laiko savo laimėjimu. Ji rodo Europai, jog turi galimybių dar labiau destabilizuoti padėtį. Ukrainos Rada ir Vyriausybė veikia nepaisydamos prezidento Viktoro Juščenkos dekretų, tad net šios šalies žmonėms sunku nuspręsti, kas dabar valdo. Todėl ir bendravimas karinėje srityje darosi labai sudėtingas. Pažymėtina, kad NATO yra politinė karinė organizacija, kurioje sprendimus priima politikai, o šalių bendravimas pirmiausia vyksta politiniu lygmeniu. Todėl ypač svarbu šalių kandidačių politinės sistemos demokratiškumas, stabilumas ir politinio elito vieningumas dėl stojimo į NATO. Vien prezidento galių nepakanka, kad Ukraina taptų NATO nare.
Lietuvos diplomatai menkai komentuoja susitikimo rezultatus. Matyt, todėl, kad nereikėtų įvertinti savo „laimėjimų“. Vis dėlto galima daryti išvadą, jog viešas savo principinės nuostatos rodymas, neatsižvelgiant į bendresnę europinę politinę „liniją“, nepasiteisino. Santykiuose su Rusija derėtų elgtis kietai, bet tyliai, stiprinant bendresnį Baltijos šalių požiūrį į vis agresyvėjančią Rusijos politiką, o sykiu puoselėjant euroatlantinės vienybės nuostatą, kuri yra veiksminga atsvara Rusijos siekiui mažinti Jungtinių Valstijų įtaką Europos reikaluose. Nereikėtų konfliktinėse situacijose, kurios įtraukia daug valstybių, visam pasauliui skelbti apie savo atsidavimą principams, juolab kad vidaus politikoje apskritai jokių principų nesilaikoma. Šitai mūsų partneriai ima vis geriau suvokti.
