Gynybos ekspertai skaičiuoja, kad pogrindinė prekyba įprasta ginkluote, pavyzdžiui, pabūklais, automatais ar tankais, kasmet siekia mažiausiai 70 milijardų dolerių. Tai – nekontroliuojamas verslas, todėl kartą parduoti tankai gali atsidurti pačiose netikėčiausiose vietose, pavyzdžiui, viename iš sandėlių San Paulo lūšnyne, Brazilijoje.
Būtent ten policija, besivaikiusi automobilių vagyste įtariamus asmenis, netyčia aptiko du tankus – nežinia iš kur, nes tokių kariuomenė sako nenaudojanti. Sandėlio savininkai tvirtina, kad tankus prieš dešimtmetį įsigijo aukcione ir net gali parodyti dokumentus.
Tarptautinė bendruomenė dabar tokius aukcionus jau draudžia, nes nuo Kalėdų įsigaliojo pirmoji istorijoje Tarptautinė ginklų prekybos sutartis. Jos tikslas paprastas – užkirsti kelią panašioms tankų kelionėms, kad jie neatsidurtų pavojingose rankose, pavyzdžiui, pas „Islamo kalifato“ džihadistus, kurie tanku važinėjasi po gatves Sirijoje.
Sutartis įpareigoja kiekvieną valstybę prekybą ginklais reguliuoti įstatymu ir uždrausti sandorį, jeigu jis pažeidžia tuo metu galiojančius Jungtinių Tautų embargus arba kyla įtarimų, kad perkantieji ginklus juos naudos karo nusikaltimams, genocidui ar nusikaltimams žmogiškumui. Ginklų pardavėjai įpareigoti vertinti tokių nusikaltimų tikimybę ir ginklus perduoti tik tada, jeigu ji maža, o valstybės turės kaupti įrašus apie ginklų eksportą ir importą.
Nuo sutarties teikimo iki įsigaliojimo praėjo vos pusantrų metų, ją labai greitai ratifikavo būtinas minimumas – pusšimtis valstybių, daugiausiai – Europos. Tačiau dvi didžiausios ginklų tiekėjos – Jungtinės Valstijos ir Rusija – sutarties dar neratifikavo, o Rusija jos net nepasirašė ir per balsavimą susilaikė. Esą sąvokos tekste pernelyg abstrakčios, nėra konkrečios nuostatos, kuri ginklus tiekti draustų nepripažintiems nevalstybiniams dariniams.
Bet laikai pasikeitė, dabar pati Rusija tiekia ginklus neteisėtiems nevalstybiniams dariniams – Donecko ir Luhansko separatistams. Ir nors pati sutarties dar net nepasirašė, jau kaltina sutartį ratifikavusią Vengriją, esą ši leidžia vienai iš bendrovių tiekti ginklus Ukrainai. Rusija sako, kad valstybė negali perduoti ginklų, jei pirkėjai naudos juos karo nusikaltimams, o juos Ukraina esą daro.
Kritikai vėl piktinasi tokiu Rusijos sąmoningu nesąmoningumo kurstymu, bet sutarties šalininkai pasakytų, kad, į kitus rodydama pirštais, Rusija iš tikrųjų prisideda prie sutarties klestėjimo. Norėdamas sėkmingai apkaltinti kitą, turi remtis plačiai priimta taisykle. Ginklų prekybos taisykles iš tikrųjų remia didžioji dalis tarptautinės bendruomenės, už jas balsavo per 130 šalių. Minėtos taisyklės tik stiprės, jei nuolat atsiras tokių drausmintojų kaip Rusija. Dabar esą eilė Ukrainai. Įrodinėdama, kad tai Rusija ginklus tiekia karo nusikaltimus vykdančioms neaiškioms grupuotėms, Ukraina turėtų dažniau rodyti į naują tarptautinę sutartį. Kuo daugiau drausmintojų atsiras, tuo mažiau šalys abejos naujomis taisyklėmis ir galiausiai spaudimas jų laikytis taps pernelyg stiprus.
Taip esą suveikė prieš šešiolika metų priimta sutartis dėl minų draudimo. Jos nepasirašė nei amerikiečiai, nei rusai, nei kinai, bet nauja taisyklė sukūrė tokį didelį spaudimą visoms šalims, kad aukų dėl minų sumažėjo dviem trečdaliais, o prekyba minomis beveik visai sunyko. Skeptikai sako, kad tokia šalis kaip Rusija spaudimui paprasčiausiai nepasiduos ir nepasirašydama Ginklų prekybos sutarties galės jų dar daugiau parduoti. Juk kitur ginklų dėl prastos reputacijos negalinčios įsigyti šalys ar grupuotės kreipsis į Rusiją.
