Diskusijoje apie galimybes Rusijoje sukurti demokratiją optimizmo buvo nedaug, pasak istorijos ir filosofijos specialistų – nuobodus ir į Leonidą Brežnevą panašus lyderis dabar būtų tikras išsigelbėjimas rusų nomenklatūrai, o demokratų valdžios tikėtis neverta, Rusijoje jie niekada neturėjo pasisekimo.
Rusai vagia istoriją
Istorikas Alfredas Bumblauskas Rytų Europos studijų centro diskusijoje sakė, kad Vladimiras Putinas kalbėdamas apie Rusijos ir Ukrainos „bendrą“ likimą – nemelavo. Būtent taip daugybę šimtmečių yra rašoma rusiškuose istorijos vadovėliuose, kalama vaikams mokyklose, meluojama istorinėse ir grožinėse knygose.
„Nėra taip, kad Putinas kažką primelavo ar nušnekėjo, juk taip buvo rašoma istorijoje, kad Kijevas yra mama, o paveldi viską Maskva. Tai yra trys sesės, kurios ir sukuria Sovietų Sąjungą, o jos yra stuburas, kuris sukuria istorijos pamatą. Visą kita jau yra šešėliai, marginalijos. Istorinis melas prasidėjo seniai. Kapitalizmo vystymasis tarkime XVII-XVIII amžius Rusijoje yra melas, negali vystytis kapitalizmas prie baudžiavos.
Tai buvo taip akivaizdu, kad nėra net kaip ginčytis. Dalis istorijos kebli, nes kai Lietuvoje tuo pat metu buvo represijos, daraktorių mokyklos ir spaudos draudimas, Rusiją valdė Aleksandras II, kuris ir buvo tikrasis lango į Europą kirtėjas. Manau, kad Abraomas Linkolnas rimtai rašė „mes abu prieš vergiją“. Turint tai galvoje, Rusijos 50 – metis po Aleksandro II reformų yra įrankis visam rusicizmui kurtis, kuris buvo pastiprintas Dūmos atsiradimu, Stolypimo reforma“, – kalbėjo istorikas.
Anot jo, tie, kuriuos rusai savinasi ir vadina Rusijos kultūros nešėjais, tarkime Piotras Čaikovskis, Fiodoras Dostojevskis, Leo Tolstojus, Antonas Čechovas ir kiti yra ne Rusijos kultūra, o rusiška kultūra. Dalis jų net nebuvo rusai, tarkime Čaikovskio pavardė išduoda jo kazokišką kilmę.
„O štai Aleksandras Puškinas ir Michailas Lermontovas – ryškūs antivakariečiai. Taigi mes kažkiek demokratijos vilčių Rusijoje turėjome, bet istorijos vertinime visada svarbūs klausimai į kuriuos istorijai atsako nevienareikšmiškai. Tarkime Boriso Jelcino laikais buvo klausiama, ar demokratija Rusijoje įmanoma, į tai Rusijos istorikai visada atsakydavo Novgorodo pavyzdžiu.
Didysis Novgorodas buvo alternatyva Maskvai, tai buvo įdomi, Venecijos respubliką primenanti alternatyva. Tai buvo turtuolių miestiečių vieta, kol pralošė karą Maskvai. Taigi, ta demokratijos alternatyva žlugo dar XV amžiuje. Maskva „susiurbė“ tas žemės, kurios neatiteko LDK iš Kijevo. O juk pagrindinės Kijevo Rusios žemės iėjo į LDK sudėtį. Vėliau tik Petras I pasivogs Rusios vardą ir gausis taip, kad Rusijos istorija sėdi ant tokios krūvos vagysčių. Pasivogė Rusios idėją, monarchijos idėją (Riurikaičius)“, – aiškino A. Bumblauskas.
Demokratija yra ne tai, ko jiems reikia?
Jis taip pat klausė, kaip sukurti demokratiją Rusijoje? Anot istoriko, baugina, tai 1990 metais rusai, kurie ėjo link demokratijos, tikėjo ta idėja, vis tiek žiūrėdavo į akis mums ir klausdavo, o kaip jūs be mūsų?
„1968 metais tik aštuoni žmonės išėjo į Raudonąją aikštę protestuoti prieš sovietinius tankus Prahoje. Tie aštuoni žmonės kartojasi per visą Rusijos istoriją, tai mažuma. Todėl nereikia užsiliūliuoti, kai minios Rusijoje išėjo ir palaikė B. Jelciną, kitų šalių laisvę. Tikrų demokratų ten yra aštuoni, o ne 8 proc. ar 80 milijonų. O Rusijos istorikai yra įsitikinę, kad Ukrainos nėra, yra kita Rusija arba Rusia.
Yra toks terminas Rusijoje, imperiologai, kurie aiškina kitų šalių istorikams, kaip šie nesupranta ar neteisingai interpretuoja istoriją. Pasak jų, „mes braižysime sienas“, nes neva Rusija nenori būti pameistriais. Ir tai pasakė istorikas, eruditas, važinėjantis po Europą ir aiškinantis tai visiems. Jie vis dar yra tie, kurie remiasi didžiosios Rusijos naratyvu, nemato kitokios Rusijos istorijos.
Buvo laikas, kai Vilnius buvo vienintelis oponentas Maskvai. Ne Ryga, ne Talinas, o Varšuvos dar nebuvo, Krokuva buvo per toli. Mes buvome tie, kurie sudarė priešpriešą Maskvai, mes buvome su Kijevu tada, turime būti ir dabar. Paremti ukrainiečių, kaip tos kitos Rusios galimybę, tos, kuri glaudžiai susijusi su Europa“, – sakė Vilniaus universiteto profesorius.
O štai filosofas, profesorius Gintautas Mažeikis klausė, kodėl Rusijos demokratams, pavieniams individams, kurie protestuoja Rusijoje niekada nepasiseka? Ogi todėl, anot jo, kad mąstymo struktūros priklauso nuo bendros visuomeninės komunikacijos.
„Turėkite jūs kokią tik norite nuomonę, bet pakliuvę į tam tikras aplinkas, kur komunikacija malasi, jūs būsite priversti prisitaikyti prie bendro komunikacijos lauko. Ten yra tam tikri imitacijos mechanizmai yra bendras kalbėjimas, susitarimas, kaip kalbėti.
Nes visam kitam reikia milžiniškų investicijų, apšvietos. Ir ne ta prasme, kad eiti į mokyklą studijuoti istorijos vadovėlius, tai nėra apšvieta. Dabar Rusijoje susiklostė taip, kad civilizacinis šalies tapatumas siejamas su valdžios vertikale. Antras dalykas valdžios vertikalę taip pat turi būti pagrįsta, ją pagrįsti galima keliais būdais. Vienas jų – stačiatikių bažnyčia ir jos vertybės, kitas – komunistų partija, kuri iš esmės kopijavo Aukso ordą ir jos mechanizmus.
Valdžios vertikalė negali būti tik simbolis, tai mechanizmas, institucijos, kurios sovietiniais laikais buvo susietos su nomenlatūrine klase. Kurį laiką daugelis autorių svarstė apie tai, kaip autoritarinė valdžia gali būti suderinta su nomenklatūros interesais, tai buvo dramatiškas šių požiūrių prisiderinimas vienas prie kito. Carai ne visada susiderindavo su nomenklatūra, Aleksandras II buvo vienas pirmųjų, kuriam pavyko, o sovietmečiu tai pavyko jau tik L. Brežnevui, nes Stalinas savo ir valdančiosios aplinkos interesų taip ir nesugebėjo suderinti. Nes nomanklatūra nebuvo patenkinta Stalinui“, – kalbėjo filosofas.
Pasak G. Mažeikio, laikas nuo laiko mes galime pamatyti, kad Rusijoje susiklosto taip vadinama geroji aplinka, kai autoritarinė valdžia gerai susiderina su nomenklatūra. <...> Didysis klausimas buvo dėl Baltosios Rusijos ir Mažosios Rusijos aka Ukrainos. Čia atsirado disputas, kurį, galimai, nuo rusų tyrinėtojų nusirašė Samuelis Huntingtonas savo knygoje apie civilizacijų susidūrimus. Jis ten aiškiai apibrėžia tą regioną, kur dabar vyksta karas. Mokslininkas sako, kad civilizacijos lūžis yra Donecko regionas link Charkivo, Mariupolio ir Odesos. Ta juosta yra ryški lūžio riba, pasak S. Huntingtono. Jis tai nustatė atsižvelgdamas į balsavimo rezultatus.
„Visai neseniai diskutavau apie tai su ukrainiečių intelektualais ir jie pikti dėl šios S. Huntingtono skirties. Anot jų, jis perlenkė lazdą, nesuprato, kas Ukrainoje vyko. Nors bėgant metams rinkimų rezultatai keitėsi, tai priklausė nuo išsilavinusių žmonių kiekio regione. Ukrainiečiai patys ėmė apčiuopti, kad jie nėra rusai.
Tai apibrėžiama, kaip horizontali, anarchiška, Žaporižės kazokų kultūra, neturinti nieko bendro su valdžios vertikale. Tai reiškia, kad vadovas turi būti išrinktas ir tarnauti savo šaliai. Pasak S. Huntingtono teorijos, regione, kuriame dabar karas, kažkada turėjo vykti pilietiniai neramumai, nes būtent ten eina civilizacinė skirtis, o pasak jo teorijos, skirtingos civilizacijos negali tarpusavyje sugyventi. Tokia teorija tikrai pasitarnavo Putino valdžiai, nors patys ukrainiečiai sako ir sakė, kad po 1996 metų, iki kurių yra S. Huntingtono knyga, nuomonės ir savimone itin pakito“, – kalbėjo filosofas.
Rusų filosofas Aleksandras Duginas, kuris apie 2000 metus labai stipriai įtakojo Putiną, nors dabar taip jau nėra, dar prieš 20 metų rašė, kad nedelsiant reikia pradėti karą su Ukraina, nes Ukraina pasuks Lietuvos ir Lenkijos keliu, o tai Rusijai pražūtinga, nes tai „antiRusija“.
„Pasak A. Dugino, šios skirtingos civilizacijos iš principo yra tarpusavyje nesuderinamos. Įdomu tai, kad Rusijos nomenklatūros vaikai studijuoja geriausiose Vakarų universitetuose, bet jų sąmonė nuo to nė kiek nekinta. Čia lygiai taip pat, kaip Pol Potas, kuris studijavo Prancūzijoje, bet tai jam netrukdė vykdyti genocido Kambodžoje.
Visgi jei žmogus yra ne nomenklatūros atstovas, bet yra mokęsis Vakaruose, gyvenęs kitur, jis pradeda kalbėti ir galvoti, skaityti kitaip. Šie žmonės kažkada įsitraukią į demokratinį procesą. Dalį rusų galima perdirbti, nors kiti siūlo tiesiog denacifikuoti. Visgi mūsų istorija rodo, kad kaimyną reikia pakeisti. Yra kuriamos mažos salos, kur žmonės pamažu įsitraukia ir veikia kartu su mumis“, – svarstė jis.
Rusijos istorija kyla iš azijinės vergovės tradicijų?
A. Bumblauskas sako, kad Vakarai vis dar „pasimauna“ ant Rusijos grėblio, nes pasaulio vaizdinys yra margas, o S. Huntingtonas sukapojo jo vaizdą, kaip žydas mėsininkas kačių mėsinėje.
„Gali tas vaizdas netikti, arba gabalų būti per daug ar mažai, bet šis mokslininkas padarė modelį, pagal kurį mes sprendžiame kas yra kas. Jis nubrėžė liniją per Ukrainą ir ją padalijo į vakarietišką ir rytietišką. Bet kaip su tuo galima sutikti? Nes Ukraina ilgiau buvo LDK sudėtyje nei rusų glėbyje, todėl negalima ir nereikia jos nurašyti rusiškai pusei. Todėl, net rusakalbiai ukrainiečiai vykstant karui labai ryškiai skiria, kas yra kas. Rusijos istorija kildinama iš azijinės vergovės principų, o ji vėliau perėjo į zonos tradicijas“, – svarstė istorikas
Anot jo, už ką dar gali pykti ukrainiečiai ant Vakarų mokslininkų tai už prognozes apie Ukrainos skilimą po Sovietų Sąjungos žlugimo. Sovietologinės prognozės čia išties patyrė fiasko.
„Vyksta dinamiškai kaita, dar 1996 metais Ukrainoje jie neturėjo jokios padorios savo istorijos knygos, o štai po dešimties metų jau buvo gerų knygų apie istoriją, kazokijos tema vystoma. Rusija ir rusai yra azijinės visuomenės paveldėtojai, jiems būtinai reikia šešių jūrų, gigantiško rytų despotizmo parodymo. Ukrainiečiai žino, kad nepriklauso tai erdvei ir tam mentalitetui. Mums reiktų tiesiog įprasti, kad rusai yra tokie. Verta juos padėti į atskira stiklainį ir uždėti dangtį“, – siūlė A. Bumblauskas.
Jam pritarė ir G. Mažeikis pasiūlęs pažiūrėti, kokioje kultūrinėje aplinkoje gyvena rusai, auga rusų valdžios atstovai.
„Štai Aleksandras Sorokinas ir Viktoras Palevinas, kurie dalinai reprezentuoja naująją rusų literatūrą, daug kalba apie tai, kas vyksta šalyje. Tarkime A. Sorokinas naudoja dar caro Ivano Rūsčiojo laikų saugumo policijos pavadinimą – opričnina. Jis sako, kad jei nori žmogus Rusijoje gyventi gerai, turi sutarti su „gaujomis“.
Kai kyla klausimas apie „šaldytuvą“, reikia suprasti, kad jame kas nors bus tik tada, jei gerai sugyvensi su gaujomis. Bet tas variantas netenkina nomenklatūros. O kitas išgyvenimo variantas yra sutarti su nomenklatūra, dar kitaip vadinama grietinėle. Net jei jiems plauni automobilį, dėl to gali kažką įsidėti į šaldytuvą. Rusijoje visada yra klausiama, ką aš turiu padaryti, kad mano šaldytuvas būtų pilnas. Dar yra ir trečias variantas – laisva rinka, bet ji ten nėra išplitusi, kuri greitai persiorientuoja į savitą variantą.
Aš netikiu, kad Aleksėjus Navalnas, Michailas Chodorkovskis ar kiti demokratai kada nors ką nors galės pakeisti Rusijoje. To nepadarė ir žmonės prieš juos, vakarietiškai nusiteikę politikai. Jiems neleido, išskyrus trumpus istorijos epizodus, kai trumpų reformų reikalavo situacijos“, – kalbėjo profesorius G. Mažeikis.
Geriausia išeitis – naujas pilkas brežnevas
Pasak jo, žiūrėdami į rusiškąją despotų ir nomenklatūros kaitą matosi vienintelė išeitis, tai, kad Rusijoje į valdžią vėl ateitų nomenklatūra. Tai – ne demokratija, bet būtų tam tikras sprendimas. Jei mes kalbame apie nomenklatūrą, tai jai vadovauti turėtų pilkas, dar už L. Brežnevą pilkesnis žmogus. Tai būtų geriausia, kas atsitiktų, bent jau nomenklatūrai.
G. Mažeikis sako, kad sąmonės struktūrų nekeičia informacija. Tai, kiek tankų sprogo ar žmonių žuvo neturi jokios įtakos mūsų sąmonės struktūrai. Bet reikia atsiremti į svajones, naratyvus, kuriuos mes atsimename. Galima ilgiau pakalbėjus su žmogumi išgirsti nuorodas į knygas, filmus ir tėvų pasakojimus, kurie sudaro jo sąmoningumo struktūrą. Visa kita informacija tik papildo šią matricą, štai, tarkime, Putino idealai visada buvo aiškūs: Lermontovas ir sovietiniai filmai apie žvalgus. Tai nereiškia, kad sąmonės struktūra nėra nekintanti, bet ji kinta neatsitiktinai.
„Tarkime rusiškas filmas Brat 2 apie Rusiją, žmonių vertybinę orientaciją ir kitus dalykus papasakojo daugiau nei žiniasklaida. Klausimas, kodėl tas, o ne kitas filmas? Tarkime, ne „Adata“ su Viktoru Cojumi. Gal dėl to, kad tas filmas buvo suprantamas, kaip purvinas filmas, o štai Brat 2 buvo matomas, kaip pozityvus“, – svarstė G. Mažeikis
