Šiemet Julijaus ir Grigaliaus kalendoriai beveik sutapo: Vakarų ir Rytų apeigų krikščionys beveik tuo pat metu pradėjo Didįjį pasninką. Tai gera proga palyginimams, ypač šiuo metu, kai susidūrė tokie skirtingi Rusijos ir Vakarų požiūriai į teisingumą ir saugumą pasaulyje, rašo Čekijos dienraštis “Lidove noviny”.
Rusiškos Užgavėnės (maslenica) – šventė, per kurią valgomi blynai su grybais, grietinėle, lašiša ar juodaisiais ikrais (priklausomai nuo šeimos finansinių galimybių). Savaitė prieš Didįjį pasninką baigėsi “Atleidimo sekmadieniu” (proščialnoje voskresenije). Žmonės atsiprašo vieni kitų už tai, ką blogo yra padarę, ir prašo kitų atleidimo. Tradicinis atsakymas – “Dievas atleis”. Tokia scena gražiai pavaizduota Michalkovo filme “Sibiro kirpėjas”.
O Putinas prieš Užgavėnes užsipuolė Vakarus. Aplinkybės taip susiklostė, kad tomis dienomis buvau Rusijoje (pirmąkart gyvenime), rašo straipsnio autorius, literatūros istorikas Martinas Putna, ir mačiau, kaip rusų žiniasklaida gyrė Vladimiro Vladimirovičiaus Putino, taip šauniai “vožtelėjusio” Vakarams Miunchene ir grąžinusio valstybinę didybę, išmintį ir narsumą. “Rusija jau niekuomet nebepuls ant kelių”, - rėkė straipsniai. O kai Vakarai atsiliepė į Putino grasinimus, “Komsomolskaja pravda” su kartėliu pacitavo Karelo Schwarzenbergo (Čekijos užsienio reikalų ministras – red.) žodžius – “Rusija parodė savo tikrąjį veidą” – kaip įrodymą, kad NATO Rusijos atžvilgiu yra agresorė.
“Rusija nebepuls ant kelių...” Tikrai ne dėl to, kad ją kas nors – ir jau tikrai ne Vakarai – norėtų parklupdyti. Rusija pati turi pulti ant kelių. Ir Didysis pasninkas tam pats geriausias metas. Ji turi pulti ant kelių prieš kitas tautas, kad gautų atleidimą už tą blogį, kurį joms padarė XX amžiuje.
Ji turėtų paprašyti atleidimo ukrainiečių už ketvirtąjį dešimtmetį sukeltą Badmetį, pražudžiusį Ukrainoje dešimt milijonų žmonių. Paprašyti atleisti lenkų už 1939 metų okupaciją, kai Stalinas su Hitleriu “broliškai” pasidalino Lenkiją, už lenkų karininkų skerdynes Katynėje, už atsisakymą padėti žūtbūtinai Varšuvoje su naciais kovojusiems sukilėliams 1944-ųjų rudenį. Paprašyti atleidimo lietuvių, latvių ir estų už masines deportacijas po okupacijų 1940 ir 1944 metais. Paprašyti atleidimo vengrų už 1956 m. įsiveržimą, čekų ir slovakų už 1968 m. intervenciją, afganų už 1980 m. užpuolimą, čečėnų už paskutiniojo dešimtmečio karą.
Tačiau prašyti atleidimo reikia ne tik kaimyninių tautų. Rusijos vadovai turi pulti ant kelių prieš savo pačių piliečius ir ilgai bei nuolankiai melsti atleidimo už tai, ką blogo jiems yra padarę nuo bolševikų pučo 1917 m. iki mūsų dienų. Ne tik už “matomus” nusikaltimus, už mirties nuosprendžius, deportacijas ir lagerius, bet ir už kasdieninį blogį – valdžios aroganciją, policijos korupciją, grubumą, pažeminimus, nepagarbą žmogui, jo nuomonei, veiksmams ir nuosavybei. Rusijos vadovai liesdami kakta žemę turi prašyti atleidimo savo piliečių, kuriems nesugebėjo užtikrinti oraus ir laisvo gyvenimo sąlygų.
Tačiau elgiamasi priešingai. Jie daro tai, ką visada darė bolševikai, remdamiesi pačiomis blogiausiomis senosios Rusijos valstybės tradicijomis – kuo blogiau jai sekėsi tvarkytis su vidinėmis problemomis, tuo labiau įtikinėjo liaudį, kad ji – išrinktoji tauta, kenčianti dėl išorinių priešų kaltės. Kelias nuo mesianistinės teorijos “Maskva – trečioji Roma”, atsiradusios XVI amžiuje, veda iki bolševikinės valstybės siekio užvaldyti pasaulį, o nuo jo – iki dabartinių didžiavalstybinių Putino gestų. Ir jau kelintą kartą didžioji nusivylusių ir pažemintų Rusijos gyventojų dalis džiaugiasi girdėdama tokią retoriką, nes taip pasaldina savo kentėjimus.
Didžiojo pasninko pradžia primena, kad Rusija neturi kito kelio į orų gyvenimą, kaip tik tą, kuriuo pasukti prieš kelis dešimtmečius ragino Solženicynas ir apie kurį kasmet primena Didysis pasninkas. Tai atgaila. Rusijos atveju tai reiškia didžiavalstybinių gestų atsisakymą, bolševikinės praeities apmąstymą ir konkurencijos su Vakarais kitose srityse pradžią, remiantis laisvu aktyvumu, kurį siekia išreikšti laisvi žmonės, rašoma “Lidove noviny” paskelbtame straipsnyje.
