Valstybės saugumo departamentas (VSD) tik apsimeta, kad dirba. Iš tikrųjų provokacijas prieš žurnalistus ir kitus piliečius rengia ir pats saugumas, ir kas tik nori.
Penktadienį provokaciją prieš dienraštį „Respublika" surengė žurnalistu apsimetęs rusakalbis vokietis.
Didieji sargai miega
Atkirčio sulaukusiam apsimetėliui ir jo sėbrams skubiai išvažiavus iš redakcijos kiemo, „Respublika" iškart paskambino VSD generaliniam direktoriui Povilui Malakauskui. Žmogui, kuris praėjusią savaitę pareiškė, kad saugumas saugo ir saugos žurnalistus ir visus kitus Lietuvos piliečius nuo provokacijų ir kitų negerų dalykų.
VSD šefas mobiliuoju telefonu neatsiliepė. Tuomet „Respublika" susisiekė su VSD atstovu spaudai Vytautu Makausku ir jam pranešė: ką tik buvo įvykdyta šiurkšti provokacija prieš dienraštį. Buvo apstumdyti ir terorizuojami žurnalistai, jiems grasinta policija, advokatais. Ką daryti?
„Aš manau", - toks po pauzės buvo V.Makausko atsakymas į klausimą, ar reikia rašyti pareiškimą. „Jei aiškiau išdėstysit..." - nutęsė VSD atstovas.
Dėstome aiškiau: provokaciją „Respublikos" redakcijoje surengęs rusakalbis vokietis galimai yra pavojingas visuomenei ir mūsų valstybei. Jo tikslai Lietuvoje – neaiškūs.
„Respublika" išsiaiškino, kad jis nedirba žiniasklaidos priemonėje, kurios atstovu prisistatė. Apsimetėlis taip pat gyrėsi jau spėjęs pabendrauti su keliais mūsų šalies ministrais. Ką dar jis ketina nuveikti – neaišku.
Rusakalbis vokietis, prisistatęs Ulfu Kalkreuthu, šeštadienį popiet ketino išskristi iš Vilniaus oro uosto. „Respublikos" žiniomis - reisu į Berlyną. VSD agentai, kurių vadovas deklaravo rūpinimąsi visais šalies piliečiais, turi visas galimybes atlikti savo darbą.
Surengė medžioklę
Nežinomi provokatoriai į „Respublikos" redakciją bandė įsiveržti jau ne pirmą dieną. Ketvirtadienį dienraščio redakcija buvo bombarduojama skambučiais. Rusiškai kalbėję „žurnalistai" primygtinai prašė interviu su „Respublikos" vadovybe.
Apsimetėliai tvirtino tenorintys pasikalbėti apie Vilniaus kultūrą, tradicijas. Jie esą rengią siužetą apie „Vilnių - Europos kultūros sostinę 2009". žurnalistais iš Vokietijos prisistatę asmenys pokalbį pageidavo fiksuoti vaizdo kamera.
Penktadienį nuo ankstaus ryto keturi vyrai slampinėjo aplink „Respublikos" redakciją. Kaip paaiškėjo vėliau, iš savo ryšininko lietuvio, dirbančio užsienio agentūroms, jie gavo informacijos, kokiu metu čia turėtų pasirodyti „Respublikos" leidėjas - ir surengė jo medžioklę.
Vėlyvą popietę „žurnalistams" pavyko patekti į redakcijos patalpas ir prisiprašyti interviu su redakcijos vadovybe. Tačiau apie Vilnių buvo kalbama labai trumpai. Po kelių klausimų Ulfu Kalkreuthu prisistatęs asmuo ėmė klausinėti apie žydų turto Lietuvoje grąžinimą ir straipsnius dienraštyje „Vakaro žinios". „Žurnalistą" labiausiai domino šio dienraščio publikacijos apie JAV žydų komiteto rabino Andrew Bakerio apsilankymą Lietuvoje.
„Žurnalistas" išsigando viešumo
Gavęs atsakymus į klausimus, rusakalbis vokietis mėgino skubiai sprukti. „Respublikos" žurnalistams pasiteiravus apie jo vizito priežastis ir tikslus, „žurnalistas" prarado savitvardą. Jis ėmė šiurkščiai stumdyti dienraščio fotografą, nurodinėti, kaip turi dirbti žurnalistai. Tačiau paklaustas atsisakė pasakyti savo vardą ir pavardę, kam bei kur dirba.
„Ištrinkite mano nuotrauką! Jeigu aš būčiau ministras pirmininkas, prezidentas ar Parlamento narys, galėtumėte fotografuoti mane viešoje vietoje. Tačiau aš nesu viešas asmuo", - griaudėjo provokatorius, staiga pamiršęs, kad pats, niekieno neverčiamas, įlindo ir dabar yra privačioje teritorijoje - dienraščio redakcijoje.
„Respublikos" žurnalistų apsimetėliui užduoti klausimai, kodėl žmogus, prisistatantis žurnalistu, kaip velnias kryžiaus vengia viešumo, liko be atsakymų.
Įsiutęs rusakalbis vokietis griebė „Respublikos" fotografą už rankovės, nesėkmingai pabandė sudaužyti jo fotoaparatą. Supratęs, kad nepavyks, griebėsi šantažo. Pagrasino iškviesti policiją, paskui taip ir padarė.
Bandė įbauginti
Laukdamas policijos apsimetėlis nėrėsi iš kailio, bandydamas įbauginti žurnalistus ir pasiekti, kad būtų sunaikintos fotografo padarytos jo nuotraukos.
Vyras kažką šūkavo apie etiką, grasino teismais ir „atskleidžiančiais reportažais". Paklaustas, ar etiška sekti iš pakampių „Respublikos" darbuotojus, juos be leidimo filmuoti, „žurnalistas" nepajėgė nieko atsakyti.
„Ar galite paneigti, kad jūs specialiai atvažiavote į „Respublikos" redakciją norėdami suregzti čia provokaciją?" - klausė „Respublika" rusakalbio vokiečio. „Aš nenoriu nieko neigti", - atrėžė šis.
Tuo metu, kai „Respublikos" žurnalistai bandė išsiaiškinti, ko jam reikia iš tikrųjų, apsimetėlio kolegos, pasislėpę šalia stovinčiame mikroautobuse, paslapčia filmavo pokalbį vaizdo kamera.
Atvykę policijos pareigūnai ne iš karto suprato, ko nori tas, kuris juos iškvietė. Ne todėl, kad nemokėtų anglų kalbos: pareigūnai ilgai negalėjo patikėti, kad rusakalbis vokietis reiškia pretenzijas dėl to, jog buvo nufotografuotas redakcijoje, į kurią pats įsiprašė.
Tačiau vos kelių minučių „žurnalistas", ką tik degęs troškimu rašyti pareiškimą, netikėtai pakeitė nuomonę. Pareiškė, kad nori pasikonsultuoti su advokatu. Pareigūnams paprašius asmens dokumento atsisakė jį pateikti. Pareigūnams tik vargais negalais pavyko jį įtikinti.
Vienam iš patrulių užsirašius duomenis rusakalbis vokietis, skubiai rusiškai tarstelėjęs pareigūnui „ačiū", nuskubėjo į mikroautobusą ir šis skubiai išvažiavo iš redakcijos kiemo.
„Toks mums nedirba"
Prieš išeidamas iš „Respublikos" redakcijos rusakalbis vokietis paliko vizitinę kortelę. Joje nurodama, kad vyras dirba Vokietijos radijo stočiai MDR. „Žurnalistas" nenorėjo atskleisti savo vadovų kontaktų, nepaaiškino, kodėl radijo žurnalistas dirba su televizijos kamera. Rusakalbis vokietis pasiūlė surengti „žurnalistinį tyrimą" ir patiems sužinoti jo vadovų kontaktus.
Surengėme. Tyrimas nebuvo sunkus. Iš dviejų MDR darbuotojų sulaukėme vienodo atsakymo: „Toks žmogus mums nedirba. Jo pavardės nėra mūsų duomenų bazėje".
Dar kartą susisiekus su Ulfu Kalkreuthu prisistačiusiu vyru ir paklausus, kaip jis gali dirbti MDR, jeigu ten apie jį niekas negirdėjo, sulaukta trumpo atsakymo: „Tai ir džiaukitės".
Ką veikia VSD?
Tad kuo iš tikrųjų užsiima saugumiečiai? Gina Lietuvos piliečius, kaip kad dievažijasi P.Malakauskas - ar tik „plauna jiems smegenis", kaip savo komentare neseniai rašė žurnalistas, politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius? Arba juos sodina ir viešai šmeižia, ką patyrė „Laisvo laikraščio" redaktorius bei leidėjas Aurimas Drižius?
Pasodino ir apšmeižė
Praėjusią savaitę VSD už savo darbelius sulaukė ir Temidės nokauto. Teismas konstatavo, kad saugumo atstovai apšmeižė A.Drižių.
Verdikte skelbiama: teiginys, kad „yra žinomi „Šilo bitės" (bendrovė, kuriai vadovauja A.Drižius - red. past.) ryšiai su kai kuriomis bendrovėmis, kurias iki šiol valdo buvę kadriniai KGB darbuotojai", neatitinka tikrovės, todėl turi būti viešai paneigtas.
Saugumas įpareigotas tai padaryti per 14 dienų. O A.Drižius dar gali kreiptis į teismą dėl patirtos moralinės žalos atlyginimo.
Anksčiau teismas jau buvo liepęs VSD paneigti buvusio jų vadovo Arvydo Pociaus žodžius. Pastarasis apie tariamas A.Drižiaus sąsajas su KGB postringavo iš Seimo tribūnos. Tačiau saugumas tyčiojosi ir iš teismo. Paneigimą VSD išplatino, bet tokį, iš kurio neįmanoma suprasti, kas ir ką paneigia.
Į saugumo akiratį A.Drižius pateko 2006 m. rugsėjo 7-ąją. Tąkart saugumiečiai įsiveržė į laikraščio redakciją, atliko kratą, paėmė laikraščio tiražą, redakcijos kompiuterius, A.Drižių išsivežė į areštinę.
„Saugo" mus visus
VSD vadovo P.Malakausko teismo sprendimas nesujaudino. Kitą dieną po verdikto jis aiškinosi Seime dėl pavaldinių elgesio su apžvalgininku K.Girniumi. Ir pareiškė, kad VSD kaip dirbo, taip ir dirbs.
Apie saugumiečių dėmesį K.Girnius paskelbė viešai. Pasak žurnalisto, pas jį apsilankęs VSD darbuotojas „perspėjo" apie galimą užsienio specialiųjų tarnybų susidomėjimą žurnalistu. Vėliau, apsilankęs pas „aukšto rango" VSD darbuotoją, K.Girnius tvirtina sulaukęs „ne itin subtilaus smegenų plovimo".
Po pokalbio su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariais P.Malakauskas pareiškė, kad visi jo pavaldinių veiksmai yra teisėti. Kad saugumas saugo visus Lietuvos piliečius, taip pat ir žurnalistus, todėl prireikus perspės kiekvieną. Kitaip tariant - kaip dirbome anksčiau, taip dirbsime ir toliau.
Beje, dar praėjusį pirmadienį Parlamento vadovas Arūnas Valinskas ; žurnalistus įtikinėjo: patikėkite manimi, saugumas K.Girniaus tikrai nespaudė. Maždaug tą patį, tik kitais žodžiais, po dviejų dienų pakartojo NSGK pirmininkas Arvydas Anušauskas.
VSD - tai UAB?
Nesusipratėliu paverstas K.Girnius mano, kad neaišku kuo užsiimantį VSD galėtų sutramdyti tik Seimas.
„Jei naujasis Seimas rimčiau susidomės tuo, jei imsis žingsnių. Juk viskas jų rankose, jų reikalas tuos dalykus tvarkyti. Seimas turėtų labai rimtai pagalvoti apie naujas taisykles, apie tai, kas leistina, kas ne. į tai, kas daroma, reikia pažiūrėti plačiu žvilgsniu: tinkama tai ar ne, jei ne - pareikalauti pokyčių", - „Respublikai" sakė apžvalgininkas.
Tuo tarpu, A.Drižiaus nuomone, VSD - „pelno siekianti UAB, kuri dirba pati sau". „Per daugelį metų VSD aktyviai dalyvavo daugelyje privatizavimo procesų ir, manau, „darė" iš to verslo pinigus. Jie seka mus, o niekas to nekontroliuoja", - dėstė A.Drižius.
Jo žodžiais, VSD reformuoti neįmanoma. „Juolab kad padorūs žmonės, kurie ten dirbo, buvo išmesti. Lietuvai būtų menka žala, jei visas departamentas būtų išvaikytas ir vėl pradėtas kurti nuo nulio", - mano A.Drižius.
Yra tų nuobaudų
Politologai, apžvalgininkai, visuomenininkai pabrėžia, kad viena iš didžiausių VSD problemų - atsakomybės trūkumas. Kas ir kaip nubaus saugumiečius už neteisėtus arba neleistinus veiksmus? Arba už nieko neveikimą?
Patiems saugumiečiams šie klausimai atrodo keisti. VSD atstovas V.Makauskas „Respublikai" teigė, kad „įvairios atsakomybės" yra numatytos statute. Bet šiaip jis nelabai suprantąs klausimą.
Ar yra buvę atvejų, kai kas nors buvo nubaustas pagal statutą? „Teoriškai statute yra numatytas toks dalykas kaip drausminės nuobaudos", - nutęsė V.Makauskas. O praktiškai? O praktiškai, pasak jo, gal ir buvo, bet juk tai yra „asmeniniai, vidiniai departamento dalykai", apie kuriuos skelbti esą nevalia.
Tomas Beržinskas, Sergejus Tichomirovas
