Dar 1946-aisiais savo žymiojoje „Ilgojoje telegramoje“ jis savo vadovybei nušvietė gana aiškias gaires, kaip reikia veikti prieš Sovietų Sąjungą: supranta tik jėgos kalbą; svarbu riboti SSRS jos turimose įtakos sferose; būtina kova su SSRS propaganda, tuo pačiu reikia spręsti Vakarų problemas tam, kad būtų galima efektyviai kovoti su Kremliaus „alternatyva“; pasiūlymus svarstomi tik tuo atveju, jeigu jie yra kažkuo naudingi režimui (ant tautos poreikių nusispjauti), nėra poreikio bendrauti su jais draugiškai (vis tiek nebus vertinama) ir pan.
Jis jau tuomet minėjo, kad sovietai yra paranojiškų suokalbininkų valstybė, o Stalinas tikriausiai lygiai taip pat, kaip ir kiti šioje šalyje, gyvena kažkokiame siurrealistiniame nuomonių, formuojamų paslaptingų patarėjų, pasaulyje. Analogiškas atvejis ir stebimas dabar, XXI a. Rusijoje: vyrauja nuomonė, kad Putinas vadovaujasi kažkokia iškreipta informacija ir tik todėl jis priėmė sprendimą užpulti Ukrainą.
Čia galima prisiminti ir karo Ukrainoje architektą, buvusį ilgametį V. Putino patarėją Vladislavą Surkovą, kuris yra sakęs, kad rusai tokie yra: jiems savam kieme pakrypusi tvora yra neįdomi, reikia nuolat įsisavinti naujas žemes.
G. Kennanas neurotišką rusų elgesį siejo su šimtmečius besiformavusiomis tradicijomis: nuo gyvenimo lygumose su kaimynystėje buvusiais klajokliais, iki politinių mažumų naikinimo dėl „išgyvenimo po saule“.
Toks Rusijos gyvenimas atsispindi dar 1839 m. prancūzų markizo de Kustino išleistoje knygoje „Rusija“, kurioje taip imperijos gyvenimas pavaizduotas taip pat niūriai: blankūs, gyvybės akyse neturintys žmonės, gyvenantys nuolatiniame mele, kartu su valdžia, kuri jiems meluoja ir po to pati nebeskiria, kur tikrovė, o kur iliuzija.
