Besibaigiant Šaltajam karui Silicio slėnis buvo tapęs slaptų mūšių arena. R. Reagano prezidentavimo laikotarpiu JAV pavyko įtvirtinti savo karinį dominavimą prieš Sovietų Sąjungą, ypač tai pasijautė po tarpkontinentinių balistinių raketų atsiradimo, rašoma „The Guardian“. Išnaudodami savo mikroelektronikos išradimus JAV gerokai pagerino valdymo ir kontrolės, ryšių ir žvalgybos sistemas. Dauguma naujausių puslaidininkų buvo sukurta kaip tik šiaurinėje Kalifornijos dalyje.
Nors SSRS išliko didžiausia pramonės valstybe per visus 1970-1980 metus, prasidėjus skaitmeninei erai ši šalis pradėjo sparčiai atsilikti. Inovacijos nuolat besikeičiančioje mikroelektronikos sferoje reikalavo laisvos rinkos, o centralizuotoje ir hierarchinėje sovietų sistemoje apie tai ir pagalvoti niekas negalėjo. Tuomet komunistai nusprendė remtis šnipinėjimu.
Silicio Slėnį užplūdo agentai. Laikėsi jie sovietų konsulate, atsidariusiame San Franciske praėjus vos metams po to, kai „Intel“ pradėjo serijinę mikroprocesorių gamybą. Konsulatas kirbėte kirbėjo šnipais, atrinktais KGB ir GRU dėl jų pasiekimų moksle ir technologijose – 1980-aisias net generaliniu konsulu dirbo buvęs SSRS mokslo ir technologijų komiteto pirmininkas. Operatyviniai darbuotojai sekė vietos bendrovių ir prestižinių universitetų studentus – vogė puslaidininkiams gaminti reikalingą įrangą, net bandė pirkti bendrovių akcijas, taip tikėdamiesi gauti prieigą prie intelektualiosios projektų dalies. Vogti brėžinius daug paprasčiau, kuomet tau priklauso dalis autorinių teisių.
Amerikiečių spec. tarnyboms ši grėsmė buvo puikiai žinoma. 1984 metais tuometis CŽV direktorius Williamas Casey’is perspėjo Silicio slėnio verslo atstovus, kad KGB itin aktyviai veikia šioje srityje. „Amerikiečių mikroelektronikos technologijų gamyba – svarbiausias Sovietų tikslas pokario eroje, – pareiškė W. Casey. – Visas Silicio slėnis bendrai ir jūsų bendrovės kiekviena atskirai – pirminis sovietų ir Rytų Europos slaptųjų tarnybų tikslas“.
Sovietai, savaime suprantama, savo kėslus slėpė ir nuoširdžiai melavo. San Francisko vicekonsulas sykį pareiškė, kad „visame konsulate nėra nė vieno specialisto šiais klausimais“ ir „jie neatskirtų Apple kompiuterio nuo branduolinės bombos“.
Tačiau dar 1983 metais, likus vos metams kuomet SSRS pradėjo gaminti „Agat“ – piratinės pirmųjų finansiškai sėkmingų „Apple II“ kompiuterių kopijos, JAV kontržvalgyba vietos televizijoje ir radijuje be ceremonijų transliavo perspėjimus išsaugoti budrumą. San Francisko konsulatą visą parą sekė agentai, o sovietų žurnalistams ir „diplomatams“ buvo apribotas judėjimas. Pažeidusius mikroelektronikos pardavimo embargą Rytų bloko šalims buvo taikomos sankcijos.
Pasinaudojo sovietų noru turėti Vakarų technologijų
Tačiau prezidentas Ronaldas Reaganas ir valstybės sekretorius George’as Schultzas sovietų godume įžvelgė ir strateginę galimybę. Silicio slėnio verslo modelio sėkmę jie panaudojo ne tik daužydami į šipulius uždarą sovietų sistemą, tačiau ir kaip masalą, kad suviliotų Maskvą liberalizmo privalumais.
R. Reaganas ir G. Schultzas ir viešai, ir bendraudami privačiai su valstybių lyderiais, nuolat pabrėždavo, kad kiekviena valstybė, pasirengusi priimti atvirą globalią ekonomiką ir laisvą rinką, pereis iš pramoninės į informacinę eras – ir tam joms neprireiks aklai kopijuoti JAV sistemos.
Šios kalbos suintrigavo ir SSRS lyderį Michailą Gorbačiovą. „Dažniau mums tokioms temomis pasikalbėti,“ – linkėjo jis G. Schultzui po vieno tokio susitikimo.
Savaime suprantama, kad Šaltajį karą laimėjo ne Silicio slėnis ir ne kapitalizmo vadovai. Tačiau R. Reaganas, vienas iš populiariausių visų laikų JAV prezidentų, pasinaudojo rusų bandymais kenkti JAV naudai su ta strategine įžvalga, kurios pastaruoju metu taip trūksta šiuolaikiniams politikams.
