Siesikų seniūnija. Nedidukė kaimo gryčiutė. Vienas kambarys ir molinė asla. Po virtuvę vaikšto gaidys ir bėgioja du nematantys vaikai. Kambaryje – paklotos lovos, išplautos grindys, išdžiaustyti ką tik išskalbti drabužiai, ant stalo užtiesta dar šlapia staltiesė – laukta svečių.
Bene prieš penkerius metus į šios kaimo trobelės duris pasibeldė Ukmergės rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Z. Kviklienė ir tuomet Seimo nariu buvęs Arūnas Dudėnas. Vaizdas, kurį pamatė daugiau kaip kilometrą į šį namelį arimais bridę (kelias į jį buvo užartas) kalėdinių dovanėlių vaikams atvežę žmonės, pritrenkė. „Negalėjome patikėti, kad šiais laikais žmonės taip gyventų, – prisimena A. Dudėnas. – Skaudžiausia buvo matyti, kad tokiame skurde auga du neįgalūs vaikai.“
Stebuklui kartais reikia tiek nedaug
Z. Kviklienė prisimena, kad A. Dudėnas vis klausė, ar tikrai nieko negalima padaryti dėl šių vaikų sveikatos – gal dar ne visos galimybės išnaudotos, gal dar pagelbėtų kokia operacija. Deja, pasak pirmininkės, čia jie buvo bejėgiai. Bet padėti išbristi iš didžiulio nepritekliaus – galėjo. Ši šeima buvo įtraukta į maistu, kitokia labdara draugijos remiamų žmonių sąrašą.
Pagerėjo ir jos gyvenimo sąlygos – dabar ji įsikūrusi kituose namuose, šalia kelio. Z. Kviklienė neabejoja, kad prie to prisidėjo ir A. Dudėnas. Jis šio fakto nesureikšmina ir sako, kad tiesiog palankiai susiklosčius kelioms aplinkybėms atsirado galimybė šią šeimą čia apgyvendinti.
„Įvyko ir dar vienas stebuklas – šiuose namuose sukrykštė trečias vaikelis, – jautriai pasakoja Z. Kviklienė. – Nors buvo daug abejonių, ar jis matys, bet nerimavome veltui. Jis mato! Ir auga, gyvena jau visai kitaip.“
„Kartais reikia visai nedaug – pamatyti vargo prislėgtą žmogų, jį išklausyti ir pagalvoti, kaip galėtum jam padėti, – toliau pasakoja Z. Kviklienė. – A. Dudėnas buvo pirmasis, kurį pakviečiau aplankyti kaime gyvenančius neįgalius vaikus. Į tokias pažintines keliones po neįgaliųjų gyvenimus reikėtų kviesti kuo daugiau valdžios atstovų. Tada jie geriau suprastų mūsų poreikius, labiau į juos atsižvelgtų.“
Draugija – vienišų neįgaliųjų užuovėja
92 metų Anelę Bundonytę į šventinį renginį atlydėjo ją globojanti draugijos narė Danutė Ginaitienė. Įteikdama jai gėlių puokštę Z. Kviklienė pasidžiaugė, kad nepaisant garbaus amžiaus Anelytė lankosi kone visuose draugijos renginiuose. Nedideliame butelyje vienai gyvenančiai močiutei draugija – tarsi langas į pasaulį, nuoširdus ryšys su žmonėmis. Bene prieš dešimt metų ji ir Danutę jai atsiuntė. Ši ir maisto atneša, ir namus sutvarko, ir pas gydytoją palydi.
Ne tik Anelytė be Danutės būtų kaip be rankų – D. Ginaitienė lanko dar devynis vienišus draugijos narius. Gruodį bus 13 metų, kaip Danutė pravėrė draugijos duris. Penkerius metus po širdies operacijos savimi rūpinosi, giminių vaikus augino. Nors medikai į buvusį darbą baldų gamykloje grįžti nepatarė, sunkiai kilnoti uždraudė, moteris norėjo būti naudinga. Tada ir surado neįgaliųjų draugiją. Ir, pirmininkei Z. Kviklienei pasiūlius, iš karto ėmė lankyti už save dar silpnesnius, vienišus žmones. Pradėjo nuo keturių močiučių, paskui jų vis daugėjo. Dabar kartą per savaitę aplanko 10, tiesa, pas vieną taip pat 92 metų sulaukusią vienišą senolę, prieš porą metų palaidojusią vyrą ir sūnų į Norvegiją išleidusią, užsuka dukart. Pasak Danutės, būtų geriau turėti perpus mažiau žmonių ir visus juos lankyti po porą kartų per savaitę, bet žmonės taupo pinigėlius ir, kol gali, stengiasi pasitenkinti vienu apsilankymu.
Z. Kviklienė sako, kad pagalba į namus – labai reikalinga paslauga. Vienišų žmonių vis daugėja, jie nenori palikti savo namų, o kitur gyvenantys vaikai negali jais pasirūpinti. Pasak pirmininkės, vis daugėja į draugiją besikreipiančių tokių žmonių artimųjų, prašančių jais pasirūpinti. Ir draugija imasi šios misijos. Už tai jai nuoširdžiai dėkojo ir šventiniame renginyje dalyvavęs rajono meras Rolandas Janickas, patikinęs, kad gerai vertinamai ir pasitikėjimą pelniusiai organizacijai tokių darbų tik daugės.
Daugiau kaip 7 tūkst.
Beveik 15 tūkst.
23 tūkst.
Nežinau, man tai neaktualu.
Žvilgsnis į praeitį
Šie pavyzdžiai atspindi tik mažą dalelytę 30 metų kelią nuėjusios Ukmergės rajono neįgaliųjų draugijos veiklos. Šventiniame renginyje buvo pagarbiai atsigręžta ir į visa ko pradžią. Iš Z. Kviklienės iniciatyva sukurto dokumentinio filmuko į susirinkusiuosius kreipėsi pirmasis organizacijos pirmininkas Vilimas Indrikonis, 1989 m. kovo 22 d. sukvietęs neįgaliuosius į pirmąjį susirinkimą. Pasak jo, tais laikais neįgaliųjų pensijos buvo labai mažos, niekas nenorėjo jų priimti į darbą – žmonėms buvo labai sunku išgyventi. Reikėjo jiems padėti – tuo draugija pirmiausia ir užsiėmė. Tam abejingi neliko ir kiti organizacijos vadovai – buvo įkurtas nedidelis kooperatyvas, neįgalieji gamino sagas.
Per 15 metų pasikeitė penki draugijos pirmininkai. Jie nemažai nuveikė, stengdamiesi palengvinti neįgaliųjų gyvenimą: aprūpindavo juos paklausiomis prekėmis, rūpinosi laisvalaikiu, kvietė į keliones. Ketvirtoji neįgaliųjų draugijos pirmininkė Zita Cesienė praeities prisiminimais dalijosi tiesiogiai. Susirinkusiems ji papasakojo, kad jai vadovaujant buvo gautos ir suremontuotos dabartinės draugijos patalpos, neįgalieji pradėti aprūpinti vežimėliais. Netrukus atsirado būreliai, imtos teikti skalbimo, dušo paslaugos, dalinta labdara.
Tai tęsė ir 2005 m. šeštąja draugijos pirmininke išrinkta Z. Kviklienė. 15 metų draugijos narių pasitikėjimo neprarandanti ir vis perrenkama pirmininkė sako: „Per šį laiką pasikeitė ne tik organizacijos pavadinimas, bet ir veiklos pobūdis. Rašome projektus, gauname lėšų, rūpinamės žmonėmis. Šiuo metu vykdome Neįgaliųjų reikalų departamento projektus, teikiame paraiškas savivaldybei, organizuojame renginius savo lėšomis. Draugija turi nuolatinių rėmėjų ir draugų iš užsienio, kurie aprūpina techninės pagalbos priemonėmis.“
Jau 15 metų draugijoje gyvuoja moterų vokalinis ansamblis „Goda“. Jų atliekamos dainos stulbina ne tik Ukmergės miesto švenčių, sostinėje vykstančio renginio „Tau, Vilniau!“, Lietuvos neįgaliųjų draugijos (LND) organizuojamo festivalio-konkurso „Vilties paukštė“ dalyvius – europarlamentarės Vilijos Blinkevičiūtės pakviestos ukmergiškės nustebino net Briuselį. Pirmininkė pasidžiaugė ir vėl atgijusiu kolektyvu „Kartos“, kuriame dainuoja keturių kartų draugijos nariai.
Draugija ir pati organizuoja įvairias jau tradicinėmis tapusias akcijas: „Ištiesk pagalbos ranką...“, „Sušildyk širdį gerumu“, kasmet vyksta akcija „Darom“ ir pan. 15–20 draugijos narių lanko Ukmergės ligoninės Slaugos skyriuje gulinčius neįgaliuosius. „Pamaitiname, pakalbiname, padovanojame vilnones kojines ar šlepetes, kokį kitą savo rankomis pagamintą daiktą“, – pasakoja Z. Kviklienė. Bet, pasak jos, svarbiausia tai, kad dalijamasi širdies šiluma, nuoširdumu, atjauta. „Žmonėms to reikia labiausiai. Ir tam negailime nei laiko, nei jėgų“, – patikino ji.
LND pirmininkė Jelena Ivančenko patvirtino: neįgaliesiems atiduoti metai – tai ne darbas, o gyvenimo būdas, kai neskaičiuojamos valandos, nesižvalgoma į laikrodį. Ukmergės rajono neįgaliųjų draugijos veikla tai puikiausiai patvirtina. Ir ši organizacija – ne viena tokia. Rajono vadovams, organizacijos pagalbininkams, aktyviausiems nariams J. Ivančenko įteikė visos Lietuvos neįgaliųjų draugijos 30-mečiui išleistą knygą „Kartu esame stipresni“. Joje – daugybė pavyzdžių, kaip padėdami vieni kitiems galime įveikti pačius didžiausius gyvenimo iššūkius.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė
