Sakykite, prašau, ar pastebite skirtumą tarp savo pirmųjų klientų ir šiandieninių? Kokių permainų pastebite?
Tikrai su kolegomis matome ryškų skirtumą. Seniau vyravo toji baimė, stigma, atsiradusi iš įsigalėjusio senosios sistemos standarto, kad visi turi būti vienodi. Žmonės labai kompleksavo, slėpė savo sveikatos problemas, nenorėjo, kad į juos kas atkreiptų dėmesį.
Gerai, kad viskas kinta ir šiandien štai akiniai jau niekam nebesukelia nuostabos, jie drąsiai gali būti net ir žmogaus garderobo, stiliaus elementu. Didžioji dalis žmonių kasdien vaikšto su akiniais, jie yra matomi, bet į juos niekas per daug nebekreipia to dėmesio.
Įsivaizduokime situaciją, kad staiga visi be išimties pradėtų vaikščioti su oranžinėmis striukėmis, tai greičiausiai tai irgi taptų įprasta. Kai kitaip, išskirtinai atrodo vienas žmogus iš šimto, tada mes ir atkreipiame dėmesį, tiesa?
Vis dėlto džiugu pastebėti, jog mūsų tolerancijos ribos prasiplėtė: žmones pasiekia vis daugiau informacijos, jie kasdien darosi laisvesni, pagarbesni vienas kito atžvilgiu. Be abejo, pasidarė daug didesnė informacijos prieiga. Šiandien tereikia įsijungti kompiuterį ir suvedus raktinius žodžius galiu apie viską sužinoti.
Anksčiau nematydavom klientų, kurių klausa būdavo nusilpusi dar labai nežymiai, o štai dabar tai jau dažnas mūsų klientas. Vadinasi, žmonės pradėjo rūpintis savo sveikata.
Žvelgiant atgal tikrai galiu pasakyti, jog seniau dažniau ateidavo žmonės, kurie turėjo didelių bėdų, uždelstų, jiems buvo sunku susikalbėti, bendrauti – klausa būdavo tiek nusilpusi, kad tai buvo didžiulis diskomfortas. Žmonės su tuo susigyvendavo, būdavo, kad kai kurie dėl klausos sutrikimų netekdavo net darbo, kildavo įvairūs konfliktai šeimoje, nesusikalbėjimai.
O šiandien tokių atvejų vis mažiau ir mažiau. Taip, dar pasitaiko, kai žmogaus klausa tiek nusilpusi, jog pamačius tyrimų rezultatus klausi jo: „O jūs anksčiau dėl savo klausos niekur nesikreipėte?“, o žmogus atsako: „Ne, nesikreipiau“. Liūdna, kad su juo artimiesiems jau ir pakeltu balsu sunku susikalbėti, o jis tik dabar pradeda ieškoti pagalbos. Juk kuo labiau uždelsta problema, tuo sunkiau padėti. Dabar mes linkę pabrėžti, kad šiandien labiau atkreipiamas visuomenės dėmesys ne į patį klausos aparatą, bet į žmogaus apsileidimą, savo klausos problemos ignoravimą, neigimą. Juk taip žmogus pirmiausia skriaudžia save, savo artimuosius.
Bet būna ir tokių atvejų, kai kreipiasi žmonės, kuriems ir iš profesionalo, ir iš žmogiškosios pusės rekomenduoji dar truputį lukterėti, nes jų klausos susilpnėjimas yra labai nežymus. Iš tiesų toks dėmesingumas, rūpestingumas dėl savo sveikatos džiugina.
Tiesa ar mitas, kad net sutrikus regėjimui ar klausai reikia kuo ilgiau vengti akinių ar klausos įrenginių?
Anksčiau buvo labai gajūs tokie pasakymai: „Nenešiok akinių, kol gali“, „Kam tau tas klausos aparatas? Juk dar susikalbi“. Deja, dar pasitaiko atvejų, jog net ir iš gydytojų tenka išgirsti tokius klaidingus stereotipus. Tai mitas, kad silpstanti rega ar klausa susitvarkys savaime. Tokie nusistatymai gali nulemti rimtas sveikatos problemas.
Pastaruosius 5 metus pasaulyje vyksta daugybė labai įdomių tyrimų.
Antai danų mokslininkai 2011 metais nustatė, kad atminties blogėjimas tiesiogiai susijęs su klausos sutrikimu.
2015 metais amerikiečiais ištyrė, kad klausos sutrikimai greitina senatvinius demensinius sutrikimus 30-40 procentų.
Dar vienas įdomus tyrimas sako, kad vyresniems nei 75 metų žmonėms, turintiems klausos sutrikimų, rizika pargriūti išauga 2 kartus. Dažno aštuoniasdešimtmečio kaulai yra išretėję ir jo pargriuvimas gali reikšti lūžusią ranką, koją, gal net galvą – pasekmės tokio susižalojimo vyresniame amžiuje gali būti labai skaudžios. Suprastėjusi klausa apsunkina orientavimąsi aplinkoje, žingsniai pasidaro neužtikrinti.
Vadinasi, ausys, akys, nosis, liežuvis yra tik receptoriai, o visas vertinimas, emocija, informacijos apdorojimas vyksta smegenyse, tiesa?
Taip, tiesa ta, kad visą vertinimą, analizę atlieka mūsų smegenys.
Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, norint padėti sau arba savo artimam žmogui?
Į klausos centrą užsukantys žmonės dažniausiai sako vieną ir tą patį: „Aš girdžiu gerai, bet kiti žmonės pradėjo neaiškiai kalbėti“.
Paprastai sakant, įsivaizduokime situaciją, kai žiūrime televizorių, o trečdalis ekrano yra uždengtas purvinu stiklu. Du trečdalius matome puikiai, o vienas trečdalis – neryškus. Tokia būsena tikrai nekelia komforto. Gal mes vis dar skiriame spalvas, judesius, tačiau kontrasto nėra. Taip, mūsų smegenys tą neaiškų trečdalį vaizdo atspėja.
Tai vargina, bet galima prisitaikyti, o vėliau net nebepastebėti, jog neprimatau.
Lygiai tas pats ir sutrikus klausai. Tokiu atveju žmogui reikia gerokai daugiau pastangų sutelkti dėmesį į pašnekovą. Įprastoje, kasdienėje būsenoje kalbėdamiesi mes esame atsipalaidavę, galime nusukti akis į šoną, pasižiūrėti šen ar ten. Žmogus, kurio klausa silpsta, ima vis dažniau žiūrėti į lūpas, taip bandydamas papildomos informacijos (to, ko galbūt neišgirdo) perskaityti iš lūpų. Taip daroma nevalingai, pats žmogus to net nepastebi.
Dažnai žmonės nesupranta, jog jų klausai reikia reabilitacijos. Atrodo, jog yra tik du poliai – arba girdžiu, arba negirdžiu.
Įdomu tai, kad silpstant žmogaus klausai, jo smegenys nustoja naudoti tą funkciją ir klausos centras tarsi pamiršta, kaip jis veikia.
Čia tas pats, kaip kažkada mokykloje labai mėgome kurią nors pamoką, tarkime, chemiją. Gaudavome gerus pažymius, mums sekėsi, mus vis dar lydi gera emocija, kai prisimename tą klasę, tačiau greičiausiai mes tos informacijos nenaudojome daugelį metų ir dabar jau visiškai pamiršome formules ir taisykles. Žiūri „Auksinį protą“ ir žinai, kad lyg ir žinojai atsakymą, bet jis jau užmirštas. Norint prisiminti, reiktų tam skirti laiko, dėmesio.
Taip pat yra ir su klausa. Dažnai vyresni žmonės neturi kantrybės. Jiems atrodo, kad užsidės klausos aparatą ir vėl viskas bus kaip buvę.
Taip, galima klausos aparatą pagarsinti, galima garsinti televizorių, bet smegenyse klausos centras jau nusilpęs, jam daug sunkiau apdoroti tą informaciją.
Taigi, atkreipkite dėmesį į šiuos simptomus:
· jeigu jums ar jūsų artimam žmogui vis dažniau pasitaiko situacijų, kai kitų žmonių kalbėjimas tampa nebeaiškus, kai tenka prašyti pakartoti, ką jie sakė,
· jei nevalingai norisi pasisukti į kalbantįjį ta ausimi, kuri girdi geriau,
· jei vis dažniau stengiatės žiūrėti į kalbančiojo lūpas,
· jei kiti sako, jog per garsiai klausotės televizoriaus ar radijo,
· jei darosi sunku dalyvauti pokalbiuose, kuriuose dalyvauja daugiau žmonių.
Jei bent vienas teiginys jums tinka, rekomenduojame apsilankyti pas klausos specialistą. Juk pasitikrinti klausą užtrunka labai greitai ir neskausmingai, o rūpintis savo sveikata – tai mylėti save ir savo artimuosius.
