Pastaraisiais mėnesiais svarbios pasaulio organizacijos ir asmenybės prabilo apie ateivius žemėje, jų atliekamus veiksmus, ypatingą jų priartėjimą prie žmonių. Net Lietuvoje pasigirdo vienas kitas balsas apie ateivius ir jų galimą įtaką Žemės gyventojams. Susidomėjimas ateiviais yra neslopstantis, kartkartėmis pagyvinamas vieno kito pranešimo ir pareiškimo, tiesa, pasiremiančio ne kokiais naujais faktais, o dažniausiai – senomis istorijomis ar nuogąstavimais. Todėl verta tiesiai paklausti, kam žmonėms reikalingi ateiviai, ir kiek jie reikalingi lietuviams?
Rugsėjo pabaigoje keli JAV oro pajėgų karininkai spaudos konferencijoje pranešė apie neabejotinus ateivių veiksmus karinėje oro pajėgų bazėje, menamai neutralizuojant pavojų galinčią kelti techniką. Solidūs pareigūnai prieš kameras pasakojo apie savo išgyvenimus karinėje bazėje bei aiškino priežastis, vertusias juos tylėti keliasdešimt metų. Panašiu metu pasirodė žinių, kad Jungtinėse Tautose galbūt būsiančios sukurtos naujos pareigos kontaktams su nežemiškomis civilizacijomis. Spaudos pranešimuose net minimos detalės, kad toks pareigūnas būsiąs atsakingas už nežemiškų civilizacijų atstovų tinkamą sutikimą. Malaizijos astrofizikė Mazlan Othman, numatyta į šį postą, praėjus kiek laiko paneigė tokį jos pareigų apibūdinimą, tačiau susidomėjimo įvykusiu faktu neišsklaidė.
Ypatingo dėmesio susilaukė Bulgarijos mokslų akademijos Kosmoso tyrimų instituto atstovų pareiškimas, kad jie netiesiogiai bendraujantys su ateiviais ir tiriantys jų perduotus simbolius, o ateiviai savo ruožtu rengiantys atsakymus į tyrėjų pateiktus klausimus. Ši žinia ypač įdomi tuo, kad Bulgarijos mokslų akademija nebuvo pertvarkyta, o jos institutai statusu maždaug prilygsta lietuviškiems mokslinių tyrimų institutams, kuriuos finansuoja valstybė. Vienas instituto atstovų pareiškė, kad ateiviai gyvenantys tarp mūsų, mus stebintys, esantys mums draugiški, kad vienintelis galimas tiesioginis kontaktas su jais esąs proto kontaktas, kuriam žmonės dar nepasirengę. Žinomas fizikas Stephenas Hawkingas perspėjo, kad žemiečiams nevertėtų veltis į kontaktus su ateiviais.
Tiesa, Lietuvoje šis susidomėjimas žymiai mažesnis, į žinias apie ateivius žvelgiama beveik su ironija. Kaip balandžio pirmosios pokštas buvo sutiktas praėjusiais metais raeliečių judėjimo atstovų aukščiausiems valstybės vadovams pateiktas prašymas apsvarstyti ateivių ambasados įkūrimą. Jie net pateikė ambasados projektą ir jos saugumui būtinus reikalavimus. Raeliečiai išguldė beveik verslo planą argumentuodami, kad ambasados buvimas atnešiąs šaliai didelę finansinę naudą iš turizmo, kad ją įkūrusi tauta kitą tūkstantmetį klestėsianti moksline, kultūrine ir dvasine prasme. Svetingumas ateiviams grindžiamas tuo, kad iš jų kilusi gyvybė Žemėje, kad jie buvę tarsi dievai mūsų protėviams. Šiandien, į pasaulį žvelgiant moksliškai, jau esą galima su ateiviais susikalbėti. Prieš keletą savaičių Etnokosmologijos muziejaus vadovas Gunaras Kakaras taip pat pabrėžė, kad kontaktas su kitomis protingomis būtybėmis galbūt padėtų atsakyti į klausimą, kokia esanti proto kilmė ir paskirtis visatoje, ar kiekviena civilizacija galinti pasiekti aukščiausią išsivystymo lygį.
Šios nuomonės pateikiamos ne tam, kad čia norėčiau ieškoti atsakymo, ar Visatoje egzistuoja nežemiškos civilizacijos protai. Ramiai galime laikytis hipotezės, kad egzistuoja, nes ne žmonių galiai rasti įrodymų, kad kitokių protų nesama. Panašiai negalime įrodyti, kad pasaulyje nesama vienaragių. Jie galbūt ir klaidžioja visai netoli mūsų, tarp briedžių ir stirnų, tačiau iki šiol neatrasti ir neaprašyti kaip rūšis.
Daug įdomesnis yra klausimas, kodėl žmonėms tokie svarbūs ateiviai ir jų buvimas? Žinia, galėtume kalbėti apie ateizuotą šiuolaikinę visuomenę bei tai, kad ji siekianti visur ir kiekviena proga rasti protingų paaiškinimų įvairiems reiškiniams, tarp jų ir proto bei žmogaus kilmei. Čia matome aiškų poslinkį dalies žmonijos mąstyme. Charlesas Darwinas žmogų kildino iš beždžionės. Šiandien tokios hipotezės išlavėjusiems žmonių protams nebepakanka, – veikiausiai todėl, kad yra susilpnėjęs tikėjimas natūraliais procesais bei natūralios atrankos galia. Genų bei kitos žmogaus „konstrukciją“ lemiančios medžiagos tyrimai atskleidžia, kad skirtumai tarp beždžionžmogių ir žmonių nėra dideli, tačiau natūralios evoliucijos prasme jie gali būti matuojami šviesmečiais.
Tad šią hipotezę neišvengiamai būtina papildyti kokios nors išorinės valios įsikišimu ar ypatingu atsitiktinumu. Viena tai paaiškinančių versijų gali būti būtent ateivių įsikišimas. Ateiviams, kuriems paprastai priskiriamos daug didesnės galios nei žemiečiams, gali lengvai atitekti trūkstamo veiksnio vaidmuo, kai iš beždžionžmogiškos medžiagos suformuojamas ir sulipdomas homo sapiens, labai panašus į mus. Tiesa, po šios transformacijos jam vis dėlto nemažai reikėję keistis ir stengtis, gaminti įrankius, ginklus, papuošalus ir technologijas, idant galiausiai taptų tokiu kaip mes.
Panašią istoriją prieš kelis dešimtmečius yra aprašęs Arthuras C. Clar-ke'as 2001 metų kosminėje odisėjoje. Jis pasakojo apie ateivius iš tolimųjų galaktikų, apsilankiusius Žemėje prieš tris milijonus metų ir palikusius savo pėdsakus – savitus protą transformuojančią energiją skleidžiančius kubus, kurie pakeitę žmones ir juose įdiegę išradingumą bei kitas savybes. Vis dėlto rašytojas nesiekė paaiškinti, kodėl žmonės esantys būtent tokie, jo žinia – kad laukia antrasis susitikimas su ateiviais, kai žmonija pasieks tokį lygį, jog galės su jais susitikti.
Ir štai po trijų milijonų metų tas susitikimas įvyksta. Žemiečiai užfiksuoja į vieną Saulės sistemos tašką siunčiamus nežemiškos kilmės signalus ir ten pasiunčia misiją. Astronautas Deividas Boumenas, pasiekęs Saturno palydovą, aptinka aiškius nežemiškos civilizacijos pėdsakus. Vėliau jį įsuka įvykiai, viršijantys jo vaizduotės ir fizinių galių ribas. Antrasis susidūrimas su ateiviais visai nereiškia draugiško informacijos pasidalijimo. Jis reiškia visišką žmogaus transformaciją. Boumeno kūnas sunaikinamas, smegenys perkeičiami ir jis tampa savita Visatą nuo negerovių globojančia amžinai gyva dvasia, greta kitų panašių dvasių. Naujas susitikimas su ateiviais reiškia galutinį perkeitimą, kuris įvyksta be jokios astronauto valios. Paskutinėmis žmogiškojo gyvenimo dienomis jis jaučia, kad jį saugoja ir globoja galinga jėga, daug aukštesnio civilizacinio ir išsivystymo lygio, kuria jis visiškai pasitiki.
Paralelės su krikščioniška pasaulio kūrimo bei žmogaus išganymo istorija čia prašyte prašosi. Taip pat aiškiai matyti, kad pasakojimai apie ateivius turi aiškių religinių poteksčių. Tačiau krikščionybė skelbia apie žmogaus kaip žmogaus prisikėlimą. Nepaisant Clarke'o pasakojamos istorijos optimistinių gaidų, žmogui naujas susidūrimas su ateiviais joje reiškia jo kaip žmogaus žūtį bei galutinį triumfą to, kas „ateiviška“ ir kam žmogus tebuvo dirva ar žaliava. Boumenas paskutinėmis žmogiško gyvenimo akimirkomis neturi galimybės paprasčiausiai pasirinkti mirties, – tokios, kuri ištinka visus žmones. Jis neįsivaizduoja, kas jo laukia ir neturi galimybės apsispręsti. Astronautas užmigdomas, perkeičiamas ir pabunda amžinybei.
Vienas pagrindinių dalykų, liudijantis, kad istorijos apie ateivių pirmąjį ir numanomą antrąjį atėjimą (kaip pas savo sukurtus kūrinius) tėra fantazijos bei pramanai, yra faktas, kad žmogus turi laisvą valią. Proto perkeitimas negali pakeisti žmogaus gebėjimo rinktis bei abejoti. Net jei rimtai traktuotume kadaise buvusį ateivių įsikišimą į žmonijos raidą, jis tikrai žmonių nepadarė nebyliais „zombiais“, įgyvendinančiais kažkieno už(ko)duotą progreso programą. Per žinomą žmonijos istoriją žmonės darė vis tas pačias klaidas, iš jų mažai pasimokydami. Technologinis progresas netransformavo žmonių moralinės barbarybės, kuri turi būti nuolat įveikiama, kiekvienoje kartoje ir kiekviename žmoguje iš naujo.
Būtent į tai nurodė neseniai Lietuvoje paskaitas skaitęs Zygmuntas Baumanas. Primindamas Antrojo pasaulinio karo ir vėlesnius įvykius, psichologų vykdytus eksperimentus, jis pabrėžė, kad patys normaliausi, gerų manierų žmonės yra linkę padaryti baisiausius nusikaltimus prieš kitus žmones: „Vis dėlto dauguma, 70–80% iš visų atsitiktinai parinktų žmonių buvo visiškai abejingi, nuolankiai laikėsi nusistovėjusios tvarkos ir dalyvavo pasibaisėtinuose įvykiuose.
Jie nebuvo ypatingi žmonės, nebuvo pabaisos, jie nebuvo išskirtinai blogi, nepriklausė ypatingai visuomenės kategorijai, kuri išsiskirtų iš kitų, jie nebuvo linkę daryti blogį, tačiau jie buvo tam paskirti“. „Paskirtumas“ Baumano aptartame kontekste reiškia vaidmenį (šiuo atveju – susijusį su kitų žmonių kankinimu ar žudymu), kuris dėl vienaip ar kitaip susiklosčiusių aplinkybių tenka žmogui. Baumanas taip pat nurodo, kad išvystytos technologijos ir civilizacinės naujovės netgi skatina padaryti tokių blogybių, kurių niekaip neįmanoma paaiškinti.
Tad jei ateiviai būtų norėję ar norėtų padaryti lemiamą įtaką žmonijos vystymuisi, jie turėtų „dirbti“ su kiekvienu žmogumi atskirai, stebėti ir keisti jį nuo gimimo. Tačiau akivaizdu, kad tuo atveju jie jau nebebūtų ateiviai, o būtų mums artimesni už visas kitas būtybes, tarsi šeimos nariai. Be to, jie turėtų tiek daug dirbti su žmonių pasirinkimais ir ydomis, kad veikiausiai negalėtų užsiimti niekuo kitu.
Savita neišvengiamybės ir tikėjimo žmonijos progresu logika, ryški diskusijose apie ateivius, ir atskleidžia šiuolaikinės žemiškosios civilizacijos atstovų išgyvenamą nepatogumą dėl turimos laisvės ir jos uždedamos atsakomybės. Ateiviai, kurie būtų civilizaciškai pažangesni už mus, juk neabejotinai patartų, kurie žmonių pasirinkimai būtų teisingi, kokia žmonių „paskirtis visatoje“. Nieko neturėtų stebinti, jei tikinčiųjų ateiviais pasaulyje būtų 70–80%.
Vienintelis dalykas, kuris kiek stebina, yra menkas lietuvių domėjimasis ateiviais iš nežemiškų civilizacijų. Lietuviai tradiciškai labiau linkę tikėti gamta, o ne civilizacija, jiems daug įtikinamesni greta gyvenantys bildukai, laimę nešantys aitvarai bei gelbstinčios protėvių vėlės nei civilizaciškai pažangesnės būtybės. Tiesa, vis dar tikime „protingesnėmis“ civilizacijomis čia, Žemėje, ir dar nesame iki galo nusivylę ES, JAV ar TVF bei jų patarimais. Taip pat tikime ir iš niekur ateinančiais bei kelią rodančiais politiniais ateiviais. Kai šie tikėjimai sumenks, eilė turėtų ateiti ir ateiviams iš kosmoso.
Tomas Daugirdas; 2010 m. „Naujasis Židinys-Aidai" Nr. 11
