Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, praėjusiais mokslo metais 38-iuose Lietuvos mokyklose paleidusi bandomąjį visos dienos mokyklos projektą, paskelbė žadanti šią iniciatyvą plėsti. Savo ruožtu tėvų atstovai svarsto, ar neliks tai tik gražia neįgyvendinta svajone.
Ketvirtadienį Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje surengtame Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, Sveikatos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Kultūros ministerijos, Lietuvos savivaldybių asociacijos, tėvų organizacijų ir mokyklų, dalyvavusių visos dienos mokyklos bandomajame projekte, atstovų pasitarime pristatyti metus trukusio modelio bandymo rezultatai.
Tėvų darbo metu pradinukais iki 17 ar net iki 19 val. rūpinosi pedagogai ir švietimo pagalbos specialistai. Vaikai mokykloje ne tik buvo prižiūrimi ir galėjo paruošti pamokas, bet ir lankyti įvairius būrelius, sportuoti, pažaisti ir ramiai pailsėti.
Švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus teigimu, visos dienos mokyklos modelis išbandytas sėkmingai: „Tėvai galėjo ramiai dirbti žinodami, kad jų vaikai visą darbo dieną bus užimti ir saugūs, galės pasiruošti rytdienos pamokoms, atskleisti savo pomėgius ir smagiai praleisti laiką su bendraamžiais. Siekiame, kad tokios galimybės atsirastų ir kitose Lietuvos mokyklose.“
Pasiekimai gerėjo
Ministerijos teigimu, pagal ministerijos parengtas rekomendacijas išbandytas visos dienos mokyklos modelis patvirtino, kad tai yra veiksmingas būdas plėtoti koordinuotai teikiamų paslaugų vaikams ir šeimoms pasiūlą, spręsti vaikų ugdymo, socializacijos, taip pat tėvų darbo ir šeimos pareigų derinimo klausimus.
Pranešama, kad mokyklos, dirbusios pagal visos dienos mokyklos modelį, pasiekė reikšmingų rezultatų: pagerėjo mokinių pasiekimai, ypač mokinių individuali pažanga. Mokiniams sudarytos sąlygos rinktis įvairesnius ugdymosi metodus, organizuojant ugdymą labiau atsižvelgta į mokinių individualius poreikius, padidėjo mokymosi ir švietimo pagalbos prieinamumas, daugiau laiko skirta mokinių fiziniam aktyvumui ir sveikatos įgūdžiams ugdyti.
Taip pat pagerėjo mokyklos bendruomenės – tėvų ir mokytojų – bendradarbiavimas ugdymo procese, kokybiškiau ugdomos mokinių socialinės ir emocinės kompetencijos, pagerėjo mokinių savijauta ir mokyklos mikroklimatas. Visos dienos mokykla padėjo jautriausioms mokinių grupėms – socialinę riziką patiriantiems, specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems, sugrįžtantiems iš užsienio vaikams: dauguma mokyklų įtraukė šių grupių vaikus į visos dienos mokyklos veiklas.
Modelio išbandymas parodė, kad visos dienos mokykla gali sėkmingai veikti taikydama skirtingus organizavimo ir socialinės partnerystės būdus – mokykloje kartu su vaikų dienos centru, mokykloje-daugiafunkciame centre, mokyklai bendradarbiaujant su visuomenės sveikatos priežiūros biurais, socialinėmis, kultūros, neformaliojo vaikų švietimo įstaigomis veikiančiomis šalia mokyklos – panaudojant kultūros pasą ar kitus resursus.
Teliks svajone?
Tėvų atstovai sutinka – idėja graži, tačiau svarsto, ar tai neliks tik svajone. Lietuvos tėvų forumo tarybos narys Kęstutis Mikolajūnas pasakojo, kad yra diskutuojama apie tris galimus visos dienos mokyklos modelius.
„Vienas jų – tradicinė prailginta grupė, kurios lankymas yra neprivalomas. Ten gali būti ruošiamos pamokos, bet iš esmės tai panašu į laisvalaikio praleidimą. Kitas modelis – kai ši antra dalis yra privaloma, organizuojamos kažkokios edukacinės veiklos, kurias paprastai vykdo mokyklos. Trečiasis, pažangiausias, variantas: kai visa diena yra integruota ir neatskiriamos jokios dalys. Kokybiškai tai būtų visai kitas dalykas. Aišku, tėvams būtų patogus bet kuris variantas“, – kalbėjo tėvų atstovas.
Pastatai nepritaikyti
Anot K. Mikolajūno, nors daugelyje šalių sudarytos galimybės būti vaikams mokykloje tol, kol tėvai dirba, tokį modelį pritaikyti Lietuvoje būtų sudėtinga dėl kitų ugdymo įstaigų tradicijų.
„Blogiausias dalykas, kad Lietuvoje mokykla yra sukurta taip, kad į ją vaikai ateitų, atbūtų ir išeitų. Nėra labai gerai, kad vaikai po pamokų prailgintoje grupėje lieka panašioje erdvėje, tuose pačiuose suoluose. Ten, kur kitos ugdymo įstaigų tradicijos, mokyklos kitaip išplanuotos, Lietuvoje tokių mokyklų nepriklausomybės metais nėra kaip pastatyti. Juo labiau kad vaikai ir taip netelpa į mokyklas, trūksta patalpų. Jei kalbėtume apie mažesnius miestelius, kur vaikų sumažėję perpus, tada gal yra patalpų, klasių, kurias galima kažkaip pritaikyti. Vilnius ir kiti didieji miestai tokios prabangos neturi“, – dėstė pašnekovas.
Tiesa, pridūrė tėvų atstovas, kol švietimo ministerija rengė projektus, darė eksperimentą, Vilniaus savivaldybė nemokamą visos dienos mokyklą pradinukams nuo pernai metų rudens įvedė visose mokyklose. „Tai – kol kas ryškiausias rezultatas. Pradinukai visose mokyklose gali rinktis prailgintą grupę, bet jos metu daugiausiai užsiimama namų darbais“, – sakė K. Mikolajūnas.
Ministerija sutiko, kad patalpų pritaikymas ugdymui visą dieną – vienas didžiausių kilusių iššūkių. Taip pat jų kilo dėl maitinimo organizavimas, transporto tvarkaraščių suderinimas.
Žinios – ne svarbiausias prioritetas?
Lietuvos tėvų forumo tarybos pirmininko Dariaus Trečiakausko nuomone, mokyklos kaip dienos centro ar kažko panašaus įsivaizdavimas priklauso nuo požiūrio ir keliamo tikslo.
„Tėvams be jokios abejonės yra patogu, kai nereikia savo atžalos pasiimti antrą valandą dienos. Tačiau galima būtų žiūrėti plačiau. Mūsų standartinės šiuolaikinės švietimo sistemos tikslas – kad vaikai pirmiausia paruoštų pamokas ir saugiai galėtų praleisti laiką, gal dar į kokį užsiėmimą, būrelį papildomą nueitų, dar kažkokia papildoma mokymosi veikla užsiimtų. Tai – bendras požiūris, bet ar tai turėtų būti pagrindinis siektinas tikslas, nežinau.
Galbūt šioje vietoje reikėtų žiūrėti, ar prioritetas yra tik žinių kiekis ir pamokų paruošimas, ar tikslas visgi – atsakingos, kūrybingos ir pilietiškos asmenybės ugdymas, kaip yra parašyta švietimo įstatymo tiksluose. Žvelgiant iš šio taško matome daug platesnes galimybes, ką vaikai galėtų daryti, ko jie galėtų būti ugdomi, kokia pagalba teikiama kaip bręstančioms asmenybėms, mūsų ateities piliečiams.
Tad galimybės yra, tik klausimas, kaip jos bus išnaudotos, kokia veikla laikas užpildytas, o tai priklauso nuo vertybinių nuostatų, išsikeltų mokyklos uždavinių. Aktualus išlieka ir žmogiškųjų išteklių klausimas. Žmonių, turinčių pedagogo išsilavinimą, turime daug, bet tų, kurie būtų mokytojai iš didžiosios raidės, trūksta“, – kalbėjo D. Trečiakauskas.
