Praėjusią savaitę Seimas tyliai nepritarė įstatymų pataisoms, kuriomis būtų pratęstas terminas rinkti parašus piliečiams inicijuojant referendumą. Tyliai nepritarė ir niekas neatkreipė dėmesio, nes per porą dešimčių metų visi priprato prie valdomos demokratijos realijų.
Referendumo įstatymo pataisa siūlyta, kad laikas, per kurį referendumą inicijuojantys piliečiai turi surinkti 300 tūkst. parašų, būtų pratęstas nuo trijų iki šešių mėnesių. Tai būtų tik šioks toks palengvinimas tiems dar išlikusiems optimistams, kurie nori tikėti pilietinės visuomenės iniciatyvomis Lietuvoje.
Galiojanti parašų skaičiaus kartelė ir taip jau beviltiškai aukšta. Net ir ją įveikus, dar reikia daugiau nei pusės visų sąrašuose esančių rinkėjų balsų, kad iniciatyva būtų įteisinta įstatymu. Nepatikli visuomenė labai nenoriai dalija autografus po panašiomis iniciatyvomis, o dar ir parašų rinkimo procedūros tyčia apsunkintos įvairiais barjerais. Ko vertas vien jau reikalavimas parašų rinkimo lapan įrašyti ne asmens kodą, kurį daugmaž visi atsimena, o asmens tapatybę liudijančio dokumento numerį. Dokumentą su savimi nešiojasi toli gražu ne visi, o jo numerį atsimena turbūt tik išimtinai mėgstantys savo smegeninę užkrauti beprasme informacija individai.
Keliolika kartų, per nepriklausomybės dvidešimtmetį, referendumą mėginta rengti „iš apačios“ ir nė karto tai nepavyko. Net ir sutelktomis valdžios ir valdančiojo elito pastangomis, išskirtinai „pagerintomis“ sąlygomis rengtas valdiškas referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą neapsiėjo be nervingo trūkčiojimo ir papirkinėjimo alumi bei skalbimo milteliais. Emigracija ir pilietinė apatija, atrodytų, jau turėtų apmaldyti valdančiųjų nerimą dėl jų genialiems sumanymams trukdančių referendumų „iš gatvės“ virtinės. Bet kur tau...
Toliau kartojamas šlageris iš sudilusios plokštelės: visuomenė esą nepakankamai išsilavinusi. Duok jai valią, tuoj visi nubėgs ir referendumais nubalsuos už milžiniškas pensijas ir nemokamą šildymą. Juk „runkeliai“ yra tokie žiopli, kad net nežino, kaip naudotis degtukais, kirviais arba spragilais. Jie tampa „protingi“ tik tada, kai reikia iš jų iškaulyti kryžiuką savo partijai per rinkimus arba oficialiai „demokratiškai“ apiforminti valdžios sumanymą. Vienintelė jėga, kuri saugo „runkelius“ nuo užprogramuotos kvailos savižudybės, yra valdžia. Net ir vaikų „daryme“ ji visada buvo pritvinkusi kompetencijos, kurios nesapnavo jokie veikėjai „iš gatvės“. Juk buvęs premjeras Gediminas Kirkilas Vyriausybės ataskaiton yra įsirašęs gimstamumo padidėjimą, kaip ministrų kabineto nuopelną. Keista, kad labiausiai nusipelniusieji nebuvo apdovanoti ordinais ar premijomis.
Tas pats ir dėl referendumų ar tikros savivaldos. Į savo programas įsirašydamos tiesioginius merų rinkimus didžiosios partijos tyčia į jas neįtraukia normalios savivaldos sukūrimo reikalo. Paskui kaip argumentą naudoja neaiškų tiesiogiai išrinktų merų statusą, kurį kada nors vėliau reikėtų patikslinti. Tikrą savivaldą gavę anykštėnai, valdžios genijų nuomone, iškart aukcione parduotų Puntuką ir prisipirktų pigios degtinės, o klaipėdiečiai bankui įkeistų ne tik Muzikinį teatrą, bet ir Lietuvninkų aikštę.
Taigi, ponai „runkeliai“, eikite namo, o dar geriau į darbus ir mokėkite mokesčius. Jiems uždirbti ir sumokėti jūsų protas yra pripažįstamas tinkamu ar bent vartotinu. O štai ką su mokesčiais daryti, yra geriau žinančiųjų. Svarbiausia, netrukdykite dirbti: tikėkite, laukite ir būkite ramūs.
