Tai ir 1989-ųjų rugpjūčio 23-ioji – vakaras, kai gyvoje grandinėje, nusidriekusioje 600 km nuo Gedimino pilies bokšto Vilniuje iki pat Estijos sostinės Talino, dalyvavo per 2 mln. žmonių. Vien lietuvių buvo apie milijoną. Tai diena, kai ištrūkę iš geležinių imperijos gniaužtų, pilietiškumo triumfu pražydo vienybė ir laisvės siekis. Tai diena, kai pavergtų Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai, simboliškai susikibę rankomis Baltijos kelyje drąsiai visam pasauliui tarė: norime būti laisvi ir nepriklausomi.
Baltijos kelias – vienintelis ir nepakartojamas
Tęsiame pasakojimą apie tai, ką jautėme ir apie ką mąstėme, kai susikibę rankomis stovėjome Baltijos kelyje, ir apie tai, kas mus jaudina šiandien.
Šviesesnio rytojaus vizija
Apie Baltijos kelią kalbinti žmonės sutartinai sako, kad tai bene daugiausia emocijų gyvenime suteikęs įvykis, kuris įsiminė visam laikui. Žmonės tikėjo geresniu rytojumi – be eilių prie maisto ir pramonės produktų, atviromis sienomis į Europą, svajojo apie kelionių įspūdžius, didesnes galimybes. Ar šiandiena yra tokia, kokios jie tikėjosi?
„Šiandien gyventi tikrai geriau nei anuomet, tačiau dar turime kur tobulėti ir pasistengti. Mums labai trūksta pilietiškumo, pagarbos vienas kitam, reikia spręsti nedarbo problemą. Tada negalvojome apie blogus dalykus, buvo tokios nuotaikos kaip gimus vaikui – įsivaizduoji tik visa, kas geriausia: kad vaikas bus sveikas, protingas, gerai mokysis, vėliau gaus gerą darbą. Tuomet gyvenom tik pačiom geriausiom ir gražiausiom nuotaikom“, – pasakoja viena Baltijos kelio dalyvių vilnietė Kotryna.
Kita pašnekovė teigia, kad Baltijos kelias kaip niekas kitas suvienijo ir suartino žmonės, nebuvo ir tokios didžiulės socialinės atskirties kaip dabar.
„Vienintelė ir nepakartojama akcija iš vienintelio ir nepakartojamo laiko, kai žmonės tiesiog buvo vienodesni, dauguma vienas ant kito dar taip labai nepyko, galvojo, kad LR bus geriau negu LSSR ir tikėjo, kad eina būti kartu, nes visi nori pasauliui ir sau pasakyti tą patį – mes tikim savo kraštu, savo žmonių protu, sąžine ir darbštumu. Prieš tai buvo mažesnės panašios akcijos: Baltijos jūros pakrantės apkabinimas, surinkus šiukšles iš paplūdimio, Ignalinos atominės lankymas, norint pasakyti, jog mes nerimaujam, kad ji nesprogtų, kaip sprogo Černobylis. Tada sustabdė trečiojo AE bloko statybą“, – prisiminimais dalijasi Beata.
D. Kaniauskaitė: to, kas yra dabar, nesitikėjo niekas
Valstybės tarnautoja, buvusi pedagogė Dovilė (61 m.) iš Vilniaus sako, kad tuomet, prieš pat Nepriklausomybės atgavimą, niekas daug negalvojo, ką daro ir ar verta tai daryti. Visi tikėjo, kad jie yra maža dalelė Lietuvos ir gali prisidėti prie stebuklo – laisvės atgavimo, šalies prisikėlimo.
„Kaip bitės medų, instinktyviai visi nešė po trupinį, kas ką ir kaip galėjo – tikėjo, kad kiekvienas asmeniškai įneša kažką ypatingo. Tvyrojo ypatinga, nenusakoma atmosfera, su jokiais flashmobais nepalyginama. Baltijos kelias visiems buvo galimybė kažkuo prisidėti prie išsilaisvinimo – tai buvo širdies šauksmas“, – sakė D. Kaniauskaitė.
Pašnekovė prisimena, kaip stovint susikibus rankomis, virš galvų skraidė malūnsparniai, iš kurių ant galvų krito gėlės ir visi jautė, kad ateina nauja Lietuva. Pasak jos, tuo metu niekas nė neįsivaizdavo, kokia Lietuva bus po kelių dešimtmečių, tik tikėjo visų geranoriškumu, kuris turėjo lemti šviesią ateitį – visi besąlygiškai pasitikėjo Sąjūdžio vadais, manė, kad jie – angelai, todėl vos gavę signalą bėgo į mitingus, taip pat ir į Baltijos kelią. Deja, vėliau pasitikėjimas griuvo, nes daugelio jų idealizmas virto materializmu.
„To, ką žmonės įsivaizdavo tada, palyginti su dabartimi yra absoliučiai neįmanoma. Žmonės yra nusivylę, ir tai susiję su dabartiniais įvykiais – emigracija ir kitkuo. Žmonės manė, kad valstybė įgaus naują kokybę, kad viskas bus super ypatinga, kad būsime ne tik tokie, kaip visa Europa, bet dar geresni“, – sakė D. Kaniauskaitė, kuri virsmą po Nepriklausomybės atgavimo įvardina kaip griūvančią mozaiką, kurioje atsiskleidė tikroji kovos už laisvę potekstė.
„Netrukus visuomenė ėmė skilti, nes dalis žmonių, pamatę kai kurias detales, savaime atsitraukė nuo idealų. Taip pat buvo vykdomas ir sąmoningas visuomenės skaldymas – įvairių politinių, išorei tarnaujančių jėgų, kurios nebuvo tinkamai sutvarkytos. Galų gale į valdžią atėjus įvairiems, netgi kriminaliniams elementams, visuomenė susisluoksniavo tarsi tortas. Žmonės išsimėtė ir pasimetė. Tokiame fone tapo labai sunku gyventi, ypač jaunimui, vaikams ir seniems žmonėms, o dirbantieji stengėsi bet kokia kaina juos išlaikyti ir palaikyti morališkai. Tikėti reikėjo“, – prisiminė pašnekovė.
Jos įsitikinimu, būtent visuomenės nusivylimas skaudžiausiai atsiliepė Lietuvos kultūrai, švietimui, o tautiškumo ir religijos nuvertėjimas galutinai išmušė pagrindą iš po kojų. „Tikėjimas ir patriotizmas – šie du dalykai laikė Lietuvą visais laikais, be jų – tik į dugną. Šiais laikais visi daro ką gali, kad šias savybes išlaikytų, tačiau naujoji inteligentija, panašu, kad nebesupranta jų vertės“, – sakė D. Kaniauskaitė.
Anot jos, visų svarbiausia yra kokybė, pradedant žmogumi ir baigiant valstybe. „Jums, jauniems, spręsti, ar perimsite savo ištremtų protėvių vertybes, ar paminsite ir žengsite banalaus nutautėjimo keliu. Anksčiau buvo Rusija, dabar yra anglakalbės šalys ir jų įtaka“, – sakė pašnekovė.
Taip pat skaitykite:
Rugpjūčio 23-sios spalvos (I d.) K. Girnius: tautos euforija – kaip medaus mėnuo
Rugpjūčio 23-sios spalvos (II d.) A. Kaušpėdas: Lietuva manęs nenuvilia
Rugpjūčio 23-sios spalvos (III d.) M. N. Stačiokienė: mokytis „Tautiškos giesmės” mums nereikėjo
