Mūsų valstybės istorijoje nedaug dienų, kurios būtų tokios daugiaprasmės ir daugiaspalvės, kaip rugpjūčio 23-oji. Tai juoda ir balta, okupacija ir laisvės siekis, pavergimas ir išsivadavimas.
ai Juodojo kaspino diena ir V. Molotovo–J. Ribbentropo paktas 1939-siais, kai Vokietijos ir Rusijos susitarimų slaptieji protokolai surakino tris Baltijos valstybes geležiniuose SSRS gniaužtuose.
Tai ir 1989-ųjų rugpjūčio 23-ioji – vakaras, kai gyvoje grandinėje, nusidriekusioje 600 km nuo Gedimino pilies bokšto Vilniuje iki pat Estijos sostinės Talino, dalyvavo per 2 mln. žmonių. Vien lietuvių buvo apie milijoną. Tai diena, kai ištrūkę iš geležinių imperijos gniaužtų, pilietiškumo triumfu pražydo vienybė ir laisvės siekis. Tai diena, kai pavergtų Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai, simboliškai susikibę rankomis Baltijos kelyje drąsiai visam pasauliui tarė: norime būti laisvi ir nepriklausomi.
Tęsiame pasakojimą apie tai, ką jautėme ir apie ką mąstėme, kai susikibę rankomis stovėjome Baltijos kelyje, ir apie tai, kas mus jaudina šiandien.
M. N. Stačiokienė: mokytis „Tautiškos giesmės” mums nereikėjo
„Visi – dideli ir maži buvo tame kelyje, visi norėjo ten būti. Į Baltijos kelią išvažiavo mano vyriausioji duktė Nomeda su vyru, o jaunesnieji Evelina, Eglė ir net 7-erių Andrius išsiprašė, kad kaimynai juos pasiimtų kartu. Kiek spėjo nuvažiuoti sausakimšu keliu, tiek spėjo – stovėjo kažkur tarp Vilniaus ir Panevėžio. Namuose likome tik mes su Mindaugėliu, kuriam buvo vos dveji metai. Man labai gaila, kad nebuvome kartu su visais – juk kur tik galėjome, dalyvaudavome. Mindaugėlį su vežimėliu veždavausi į mitingus, net į „bananų balių” su juo patekom, tačiau tą kartą toli nuo namų nedrįsau su juo važiuoti. Bet mintimis aš buvau ten, nes ten buvo mano vaikai. Ir labai pavydėjau visiems, kuriems buvo taip gera stovėti susikibus rankomis. Pro mūsų buto Šeškinėje langus mačiau – jų buvo pilna gatvė”, – prisimena penkių vaikų mama, Lietuvos mokslų akademijos darbuotoja ir Lietuvos žmogaus teisių lygos prezidentė Marija Nijolė Stačiokienė.
Pastaruoju metu jaunėlis jos sūnus namuose retas svečias – grįžo iš vienos šalies ir po poros dienų išskrido į kitą. „Tai jis, mažasis didžiųjų mitingų dalyvis, kaip ir daugelis – laimės svetur ieško?“, – klausiame M. N. Stačiokienės. O ji atsako:„Gink Dieve! Mindaugas mokėsi dailės, muzikos, o dabar ir koncertuoja, ir konkursuose dalyvauja, bet grįžta ir sako: ,,Kaip gerai – aš jau vėl Lietuvoj“. Ir Eglė darbo reikalais dažnai į Briuselį važiuoja, bet nė vienas mano vaikas iš Lietuvos nepabėgo. Net nesiruošia išvažiuoti“.
Kodėl? „Todėl, kad pilietiškumo ugdymas prasideda vaikystėje, nuo meilės savo gimtajam kraštui. Kai Sąjūdžio laikais viešai ėmė skambėti „Tautiška giesmė“, nei man, nei mano vaikams nereikėjo mokytis ją giedoti. Mes ją seniai mokėjome. Mano tėvai ir mus, ir mano vaikus, savo anūkus patriotiškai auklėjo, o mūsų namuose ir dabar kabo Vytis, kuris pieštas dar XX a. pradžioje. Kokias vertybes mes įskiepysime vaikams, tokia bus ir mūsų visuomenė. Tokią turėsime ir valstybę“, – atsako M. N. Stačiokienė.
Tačiau ar Lietuva šiandien, švęsdama Baltijos kelio 25-metį, tokia, apie kokią svajojo kartu su būriu vaikų kone visuose mitinguose dalyvavusi moteris?
„Aš ir dabar neprarandu vilties. Kad kaip kai kurie burnotų, aš tikiu, kad mes einame pirmyn ir jokiu būdu nesustosime. Bet mano vyras (Stasys Stačiokas, teisininkas, buvęs Konstitucinio teismo teisėjas, dalyvavęs kuriant Lietuvos Respublikos Konstituciją – red. past.), kuris taip pat nemažai prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo, sako, jog kartais jam darosi baisu, kad neduok Dieve, „nenulietuvėtume”. Negalima nusileisti dėl tų dalykų, kurie mums padeda išsaugoti lietuvybę. Carinė Rusija gviešėsi sunaikinti lietuvių kalbą, o mes ją išsaugojome. Ir sovietmečiu išsaugojome. Ir dabar negalima lengva ranka jos aukoti, nes tai gali būti nepataisoma. Mes visi tikime, kad Lietuva bus tokia, apie kokią svajojo mūsų laisvės dainiai”, – virpančiu balsu baigia Lietuvos žmogaus teisių lygos atstovė Europos žmogaus teisių gynimo asociacijoje Briuselyje M. N. Stačiokienė.
Taip pat skaitykite:
Rugpjūčio 23-sios spalvos (I d.) K. Girnius: tautos euforija – kaip medaus mėnuo
Rugpjūčio 23-sios spalvos (II d.) A. Kaušpėdas: Lietuva manęs nenuvilia
