Važiavome Dunojaus pakrantėmis. Upė plukdė rudus vandenis, o krantuose mėlynavo vešliai apaugę kalnai ir kalvos. Mums pro akis sruvo gražūs, tvarkingi Austrijos kaimai ir gyvenvietės, jų lygiai baltai ar gelsvai nutinkuotomis sienomis ir oranžiniais čerpių stogais nameliai. Kodėl Dunojaus vanduo toks rudai žalias, tigro akmens akies spalvos? Kodėl ne žydras, skaidrus, kokį mes paprastai įsivaizduojame Nemuną?
Austrijoje daug vienuolynų, vokiškai vadinamų „Stift“ ir turinčių labai seną istoriją. Mes, turistai, kaip į Meką vykome į žinomiausią iš jų, įsikūrusį viduramžiais prie Danubės upės. Tai - Melko vienuolynas. Jame medžiagą savo romanui „Rožės vardas“ rinko italų rašytojas ir viduramžių specialistas Umberto Eco.
Benediktinų vienuoliai čia meldžiasi jau 900 metų. XI amžiuje Bambergų dinastijos karalius Leopoldas II dovanojo vienuoliams rūmus, o šie juos pavertė įtvirtintu vienuolynu ir visos Austrijos kultūros bei mokslo židiniu. Sakoma, kad ir garsios bibliotekos aprašymą romane U.Eco sukūrė nusižiūrėjęs į Melko vienuolyno bibliotekos architektūrą ir joje saugomus vertingų senovinių foliantų lobynus.
Sustojame aikštelėje, ant kalno matyti vienuolynas. Lipame laiptais pro visokias parduotuvėles ir kavines. Ką gi, vienuolynų prieigos virto sėkmingomis komercinėmis įstaigomis: jose prekiaujama suvenyrais, net Mozarto „kiaušiniais“, porcelianinėmis garsių Austrijos imperatorių, pavyzdžiui, imperatorienės Sisi, kurią įsidėmėjau iš austrų sukurto serialo „Komisaras Reksas“, figūrėlėmis. Tam filme viena pakvaišusi nusikaltėlė įsivaizdavo pati esanti Sisi, vilkėjo senovines sukneles ir kolekcionavo tokias pat gėlėmis puoštas deimantines seges, kuriomis gražuolė valdovė susegdavo savo vešlius ilgus plaukus. Beje, tais laikais imperatorienė laikėsi dietų, vertė rūmų damas lakstyti paskui ją į kalnus, sportuoti.
Benediktinai globoja menininkus
Melko vienuolynas - vyrų vienuolių valdos, tačiau ir moterys gali vaikščioti po jo sodus ar muziejų. Niekas nedraudžia kalbėtis su benediktinais, bet jiems yra įrengtos uždaros celės, skirtos tik melstis ir pasinerti į apmąstymus. Vienuoliai rūpinasi jaunimo išsilavinimu, studijuoja įvairius mokslus, rašo knygas, taip pat globoja menininkus. Šiuo metu čia veikia ir prestižinė mokykla, kurioje mokosi apie 700 mokinių.
Tačiau Melko vienuolynas primena ne rūsčią atsiskyrėlių citadelę, kokią nežinia kodėl įsivaizdavau, o puošnius Versalio rūmus gelsvomis ir baltomis sienomis, lygiai, prancūzišku stiliumi apkirptais krūmais, puošniais vartais, iš tolo šviečiančiais paauksuotais dvigubais kryžiais. Eidamas pro vartų arką užvertęs galvą gali pamatyti freską, išmargintą džiugiai nusiteikusiais pasteliniais angelais. Pasirodo, vienuolyno istorija, kad ir kokia nerūpestinga atrodytų dvaro aplinka, yra sudėtinga ir dramatiška. Jam teko iškęsti ir reformatų niokojimą, ir turkų antplūdį, ir griovimus. Todėl gotikinis vienuolynas vėliau, 1702-1736 metais, buvo perstatytas džiugia, olimpietiška ir puošnia baroko dvasia. Jo architektas - Jakobas Prandtaueris.
Mūsų grupės vadovas kalbasi aikštėje su senyvu juodai vilkinčiu vienuoliu. Nežinau kodėl, bet vienuoliai ir vienuolės man regisi nežemiškai skaisčių veidų. Galbūt tai vidinis ramybės ir susikaupimo grožis, kuris tampa išoriniu ir kurio jokiomis grimo priemonėmis niekuomet nesukursi.
Vienuolyno kiemo viduryje stovi fontanas, kurį puošia vaikelio su žuvies uodega skulptūra, iš karūnos viršugalvio trykšta vanduo. Pasilenkiau ir fontano baseinėlyje pamačiau plaukiojančias auksines žuvytes. Stebino lauke, aukštai ant barokinių timpanų nutapytos mėlyno ir violetinio kolorito modernios freskos. Jos derėjo su aplinka ir priminė inkrustacijas brangakmeniais.
Visiškai nepanašu į U.Eco romano aprašymus. Vienuolynas turėtų būti niūrus ir viduramžiškas, o jame vyrauja visai kitokia nuotaika. Dar tos palmės, pasodintos į vazonus ir pastatytos lauke.
Auksu žvilgantys altoriai
Praveriame šonines bažnyčios duris. Viduje apstulbina blizgesys - viskas žėri auksu. Altoriai ir kolonos, puoštos paauksuotomis skulptūromis bei ornamentais, angelai ir šventieji, debesys ir žvaigždės sklando ore, lyg būtų paliesti graikų mitų karaliaus Mido, užsigeidusio viską paversti brangiuoju metalu. Man aukso net per daug. Akys apraibsta. Bažnyčios, taip pat bibliotekos freskas sukūrė dailininkas Johannas Michaelis Rottmayris. Fotografuojame, nors bažnyčioje taip elgtis lyg ir negražu. Tačiau padrąsina japonai turistai, kurie be paliovos spragsi fotoaparatais ir dar patys pozuoja. Jie visuomet vaikšto grupėmis, tvarkingai, kaip kokie darželinukai.
Šoninė bažnyčios koplyčia asketiška - tik kryžius su Kristumi. Beje, galima pavartyti ir čia gulinčią Bibliją, iliustruotą žymių menininkų, tarp jų Marco Chagallo, piešiniais. Dėl šventos ramybės pastatau žvakutę ir įmetu centų.
Prie bažnyčios, pusrūsyje, rodomi filmai apie vienuolyno istoriją ir dabartinį vienuolių gyvenimą. Gaila, kad vokiškai, nieko nesuprantu, nes moku tik „danke“ (ačiū) ir „schnell“ (greičiau) - šį žodį įsidėmėjau iš filmų.
Prie vienuolyno įėjimo stovi kioskas, kuriame prekiaujama atvirukais ir suvenyrais. Komplektą sulankstomų atvirukų su vienuolyno vaizdais ar gotikos rankraščių iliuminacijų reprodukcijomis gali nusipirkti už 3,5 euro. Norėjau įsigyti choralus giedančių vienuolių kompaktinę plokštelę, bet tokios neradau. Tiesa, buvo J.S.Bacho ir W.A.Mozarto muzikos įrašų, tačiau iš vienuolyno norisi parsivežti ką nors šventesnio.
Austriški pyragėliai
Toliau mūsų laukė pažintis su Melko miesteliu, įsikūrusiu kalno papėdėje. Reikėjo leistis siaurais laiptais, nors pasiklysti čia neįmanoma - viena erdvi gatvė, kurioje pilna kavinių ir konditerijos parduotuvių, prekiaujančių įvairiausiais skanėstais. Man Austrija asocijuojasi su morengais ir kremais puoštais pyragaičiais, o ne su S.Zweigu ar S.Freudu. Taip pat su ledais, kurių labai skanių kadaise ragavau Vienoje.
Gatvelių nedaug, su bičiule prieiname dar vieną bažnyčią - neogotikinę, pastatytą greičiausiai XIX amžiaus pabaigoje arba XX amžiaus pradžioje. Ji niūresnė, altoriai sukurti neogotikine maniera, puošti mediniais raižiniais, languose švyti vitražai. Tačiau ši bažnyčia, atrodo, mažiau lankoma, matyti tik keli užklydę žmonės, jos niekas taip masiškai nefotografuoja kaip Melko vienuolyno.
Gatvelėmis kylame aukštyn, patenkame į vieną jaukų gėlėmis apsodintą akmeninį kiemą, bet išėjimo tenka ieškoti kitur. Dar sykį traukiu į vienuolyną - negaliu į jį atsižiūrėti. Akis tiesiog keri gausi barokinė puošyba ir kupolo freskos, kuriose pastelinių spalvų šventieji ir angelai tarp auksinių debesų kyla į dangų.
Suskaičiuoju žemėlapyje Austrijos vienuolynus: pasirodo, veikiančių ir tokių gražių, turinčių savo sodus, net labirintus, sukurtus iš krūmų, yra aštuoniolika ar net daugiau. Visur šypsosi malonių veidų baltai ir juodai apsirengę vienuoliai arba vienuolės, nelygu, kokiam ordinui priklauso. Čia nevengiama bendrauti ir su kitų konfesijų atstovais. Religijų sode nufotografuoti susėdę raudonais drabužiais vilkintys budistai. Vienuolynų aplinka primena rojų, kuriame tarp žydinčių raudonų rožių ir žalių Alpių džiaugiasi gyvenimu žmonės. Vienuolynuose atliekamos net... grožio procedūros - lankstinuke nufotografuota vienuolė, masažuojanti moteriai veidą. Juose taip pat galima pernakvoti ir pavalgyti.
Tai gal geriausia važiuoti atostogauti į vienuolynus? Tiems, kurie pavargsta nuo sausakimšos Palangos triukšmo, varganų Gango pakrančių ar karštų Tuniso paplūdimių, jie - tikra palaima.
Man tai atrodo išmintingiausia. Grynas oras, graži aplinka ir gamta, ramūs ir niekur neskubantys dvasingi žmonės... Ko dar galėtum norėti?
Jolanta Sereikaite
