Domina ne bet kokios rožės
Nors sklypą, kaip įprasta mieste, juosia tvora, aukštai iškeltos rožių galvos ne vieną einantįjį Lenktąja gatve, priverčia sulėtinti žingsnį, šiek tiek pasistiebti ir atidžiau pažvelgti į nedidelį namų kiemą. Jei rudenį gėlių karalienėmis tituluojamos rožės vilioja žiedų gausa ir kvapais, tai ką jau kalbėti apie tą metą, kai pailsėjusios po žiemos jos sukrauna pumpurus, kurie nuo ilgai lauktos saulės ir šilumos skleidžiasi vienas po kito... Irenos artimieji žino, jog nuvykusi į augalų mugę ji pirmiausia skuba prie prekiaujančiųjų rožėmis. Tiesa, moterį domina ne bet kokios, o kamieninės rožės.
„Pirmąsias rožes įsigijau iš žinomo tokių rožių augintojo, Kaune gyvenančio Vytauto Krisiukėno. Man patinka, kad, jei kas neaišku, galiu skambinti ir pasiteirauti, nes specialistas – čia pat. Visi sodinukai, kuriuos pirkau, buvo gražūs ir sveiki“, – atviravo Irena. Dabar matosi vienas kitas ligos pažeistas lapas, tačiau tai natūralu: juk augalams metas ruoštis žiemos poilsiui.
Prarado stilių
1939 m. pastatytame mediniame name Darginavičiai įsikūrė prieš penkiolika metų. Užaugusi ir gyvenusi Žvėryne Irena norėjo būti kuo arčiau tėvų. Nors ši sostinės dalis pilna architektūros kontrastų (mat jaukiose mažose gatvelėse išdygo kelių aukštų neskoningi monstrai), ne visi įsigijusieji namus Žvėryne puolė juos griauti ar perstatinėti. „Mes stengėmės išsaugoti kuo daugiau autentikos. Fasadas liko toks, koks buvo. Išsaugojome ir prie namo augusius medžius – du beržus ir uosį. Kartais atrodo, kad gyvename ir mieste, ir kaime. Apmaudu, kad Žvėryne buvo leista statyti, ką nori ir kaip nori. Unikalus Vilniaus rajonas prarado savo stilių. Juk anksčiau čia buvo daugiausia tik mediniai namai“, – apgailestavo pašnekovė. Ji parodė grafikos darbą, kuriame dailininkas įamžino jų namą. Irena, dėstanti anglų kalbą Mykolo Romerio universitete, aplankė ne vieną užsienio šalį, tad puikiai žino, kas turi išliekamąją vertę.
Nuo poros iki devynių
Namų kiemas nedidelis, jame auga miško medžiai, todėl Irenai buvo nelengva nuspręsti, ką auginti. Prie namo ir lauko terasos – vazonuose auginamas oleandras ir bugenvilija. Pastaroji žydi visą vasarą. Žemiau esanti sklypo dalis, kurioje auga rožės, atskirta atramine sienele. Ji užsodinta geltonai žydinčiais serenčiais. „Po medžiais niekas neauga, tad su gėlėmis turėjau trauktis nuo jų kuo toliau. Kamienines rožes sodinau po truputį: iš pradžių – tik dvi, vėliau, pamačiusi, kad joms čia patinka, kasmet papildydavau savo kolekciją, nes norėjau vis kitų spalvų ir formų“, – pasakojo moteris. Šiuo metu ji augina devynias kamienines rožes ir tikina, kad daugiau jų nepirks, nes nebėra kur sodinti. Paklausta, ar labai daug laiko skiria jų priežiūrai, tikino, kad du, tris kartus per savaitę patvarko, ką reikia, o šiaip mėgsta kiekvieną rytą lydima savo augintinio, Kaukazo aviganio, apeiti ir apžiūrėti, kaip kuri rožė atrodo, kokios jai pagalbos reikia, kad ir toliau krautų žiedus. „Stebiu, ar nepuola kenkėjai. Jei taip, purškiu insekticidais, o fungicidais ginuosi nuo ligų, tręšiu specialiomis rožėms skirtomis trąšomis. Nieko sudėtingo“, – tikino moteris. Smagu ir tai, kad prie šių augalų nereikia lenktis. Ir veją patogu pjauti.
Vysto lyg kūdikį
Vis dėlto kai kurie pabandžiusieji auginti kamienines rožes jų atsisako. Priežastis labai paprasta: šias gėles sunku išlaikyti per žiemą. Irena mielai sutiko pasidalyti savo patirtimi. „Svarbu žinoti, kad kamieninės rožės sodinamos 45 laipsnių kampu, nes kiekvieną rudenį jas reikia prilenkti prie žemės. Taip pasodinus, jos tvirtinamos prie atramos ir auga tiesiai, kaip ir bet kuris kitas augalas. Kai rudenį oro temperatūra krenta iki 0 laipsnių, atrama išimama ir rožė pamažu pradeda svirti prie žemės. Atšalus iki -10 laipsnių, prilenkiama prie pat žemės“, – aiškino Irena. Atsakingiausiais darbų etapas – rožės vainiko vystymas. Tai daroma, kai augalas būna numetęs lapus, giedrą, sausą dieną. Pirmais metais Irena rožes užklodavo eglišakėmis, tačiau vėliau jų atsisakė, nes spygliai likdavo ant vejos. Dabar moteris naudoja juodą daržo plėvelę, į kurią rūpestingai susuka rožės vainiką. Darydama tai, įpila sausų durpių, nors galima apsieiti ir be jų. Kitas etapas – vyniojimas į storą šiltnamiams dengti skirtą plėvelę. „Suvysčius rožę lyg mylimą kūdikį, svarbu rūpestingai surišti, kad nepatektų drėgmės. Tada bus nebaisūs mūsų žiemoms būdingi atlydžiai ir staigūs atšalimai“, – perspėjo pašnekovė. Rožės kamieną, kurio nereikia šiltinti, prie žemės ji tvirtina viela.
Svarbu nepaskubėti
Septynias žiemas Irenai pavyko išsaugoti kiemo puošmenas. Kiekvieną pavasarį ji nekantriai laukia, kada pamatys sprogstančias rožių šakeles. „Pavasarį neskubu jų išvynioti, nes naktys būna šaltos, o dienos – šiltos, tad laukiu tinkamo oro. Tada po truputį atvynioju: iš pradžių – vieną sluoksnį, po savaitės – kitą. Atidžiai stebiu, kokia oro temperatūra lauke. Ištraukiu kamieną prie žemės laikiusias vielas, kad rožė galėtų pakilti. Vėliau tvirtinu ją prie atramų ir imu genėti. Žiūriu, kad neliktų nė vieno pernykščio lapo“, – patirtimi dalijosi moteris. Tiesa, vienos rožės po žiemos ji neteko. Tačiau augalas buvo silpnas, prastai atrodė visą vasarą, todėl, matyt, ir neatlaikė išbandymo šalčiu.
Irenos kieme augančios rožės – puikus priminimas, kad žmogaus vaizduotė ir norai sukurti kažką naujo, netikėto – beribiai. Į erškėtrožės kamieną įskiepytos floribundinės, vijoklinės, poliantinės ir kitų tipų rožės atrodo keistokai, tačiau niekas nepasakys, kad negražiai.
