Itin audringi pastarųjų dienų Lietuvos politiniai įvykiai, viena vertus, gerokai praryškino, kas yra kas, tačiau, kita vertus, užminė ir nemažai naujų mįslių.
Dabar jau visiems, bent truputėlį norintiems ką nors suprasti, pasidarė aišku, kurie laikraščiai ar radijo bei televizijos laidos, nebijodamos rizikuoti savo reitingais, sakė tiesą ir gynė Lietuvos interesus, o kurie melavo, taip talkindami prorusiškoms jėgoms, žūtbūt besistengiančioms jei ne sutrukdyti, tai bent pakenkti pagrindiniams mūsų politiniams siekiams.
Taip pat tapo aišku, kad Valstybės saugumo departamento pažyma apie valstybės pamatus ardančią Prezidentūros ir paties Rolando Pakso veiklą bei apie tai, kad valstybės prezidentas yra pažeidžiamas, yra absoliuti tiesa. Tą savo keistoje ir prieštaringoje kalboje pripažino ir pats Paksas, o kiek vėliau ir beveik visas jo artimųjų žiedas.
Dabar jau ramiau gali atsikvėpti abiejų Seimo komisijų vadovai ir atstovai, nes tik koks nors buvęs gerbiamas disidentas, pavarde Terleckas, ar koks nors aršiai stojimui į NATO vis dar prieštaraujantis profesorius, pavarde Povilionis, padedamas Aušrinės Marijos, sąžiningai atidirbinėja už gautus ordinus ir vis dar beviltiškai bando kaltinti juos perversmo organizavimu. Gali lengviau atsikvėpti ir socialdemokratai, nes jau, matyt, galutinai praėjo grėsmė, kad dalis Seime sėdinčių buvusių kolūkių pirmininkų, vis dar besiilginčių praėjusių laikų ir tyliai ar garsiai garbinančių Lukašenką, galėjo sužlugdyti Pakso apkaltą ir aptapšnoti Lietuvą viso civilizuoto pasaulio akivaizdoje.
Tačiau, kita vertus, taip ir lieka gana mįslinga Rusijos piliečio Jurijaus Borisovo skyrimo Lietuvos prezidento patarėju logika. Tiesą sakant, Pakso veiksmai šioje situacijoje pakankamai aiškūs ir logiški. Po VSD pažymos ir kai kurių pokalbių su Pakso oficialiais įsipareigojimais Borisovui, tarp jų ir su jo įsipareigojimu paskirti Borisovą savo patarėju išviešinimo iš tiesų abejoti galėjo tik tie, kurie niekaip nenorėjo atmerkti akių ir sužinoti karčią tiesą. Borisovui pagrasinus supažindinti visuomenę su šia kompromituojančia medžiaga, Paksui neliko nieko kita kaip išpildyti šią sutarties sąlygą.
Daug sunkiau suprasti paties Borisovo norą būtent dabar tapti Pakso patarėju. Juk jis pakankamai protingas žmogus, kad suprastų, jog tai grynų gryniausia kilpa Paksui ant kaklo. Esu įsitikinęs, kad įvertinti šį Borisovo žingsnį galima tik daug platesniame Lietuvos politinių įvykių kontekste. Įžvalgesni politologai ir korespondentai jau senokai atkreipė dėmesį į sąsajas tarp dviejų prorusiškų politinių jėgų - vadinamosios borisovininkų Liberalų demokratų partijos ir naujai kuriamos Viktoro Uspaskicho Darbo partijos, kuri atsirado kaip planas B, nokstant Prezidentūros skandalui. Ne kartą buvo užsiminta apie šių politinių jėgų veiksmų koordinavimą iš centro, kuris yra gerokai į rytus nuo Vilniaus.
Vienu metu atrodė, kad Lietuvoje gali būti įgyvendintas vadinamasis juodasis scenarijus, t.y. kad prorusiškoms jėgoms pavyks įgyvendinti ir planą A - išlaikyti prezidentu Paksą, ir planą B - laimėti rinkimus į Seimą ir premjeru padaryti Uspaskichą. Tačiau efektyvi VSD veikla ir ketvirtosios valdžios bei daugelio sąžiningų politikų pastangos padėjo planą A sužlugdyti. Borisovo kilpa, užmesta ant Pakso kaklo, negali reikšti nieko kita kaip faktą, kad Rytuose jau nutarė, jog visos Pakso kortos muštos, o jo žemaitiškas užsispyrimas ir nepamatuotos ambicijos vėl kandidatuoti į Lietuvos prezidentus pradeda trukdyti sėkmingam plano B įgyvendinimui, todėl planą A geriau galutinai palaidoti. Tą Borisovas ir padarė.
Taigi su vienu dideliu Lietuvai iškilusiu pavojumi susidorojome, tačiau liko antrasis, kuris dėl daugelio priežasčių yra daug stipresnis. Visų pirma tiek Paksas, tiek “Almax” tik praėjus keliems mėnesiams po prezidento rinkimų suprato, kad prezidento galios Lietuvoje nė iš tolo neprilygsta Rusijos prezidento galioms ir kad ne tik nepavyks, kaip planavo legendinis Šurkus, valdyti Lietuvos prezidento dekretais, bet ir nepavyks, kaip planavo Barakauskas, vienu mostu pakeisti Grigaravičių, Laurinkų ir kitus jiems trukdančius struktūrų, atsakingų už valstybės saugumą, vadovus
Dabar jau suprasta, kad kur kas didesnę įtaką Lietuvos politinei ir ekonominei raidai galima būtų daryti laimėjus Seimo rinkimus ir turint savą premjerą. Iš pradžių plano B įgyvendinimo scenarijus buvo absoliučiai toks pat, kaip ir Pakso atvedimas į valdžią - keikti Seimą, Vyriausybę ir kitas valstybines institucijas bei aiškinti, kad per 14 nepriklausomybės metų Lietuvoje neįvyko nieko gera, ir žadėti paprastiems žmonėms, kad Darbo partijai atėjus į valdžią iš karto bus susidorota su kyšininkavimu ir korupcija, bus padidintos pensijos, visi turės gerai apmokamą darbą ir apskritai bus kaip toje rusiškoje pasakoje - man panorėjus, lydekai paliepus, gyvensime kaip rojuje. Šis patikrintas metodas vėl puikiai suveikė ir Darbo partijos reitingai, jai dar nepajudinus nė piršto, pakilo į neregėtas aukštumas.
Tačiau V. Uspaskichas ir stovintys už jo iš karčios Pakso patirties greitai pasimokė ir suprato, kad tokiais demagoginiais pareiškimais ir nepagrįstais pažadais gali būti nelabai sunku dar kartą apgauti nemažą dalį paprastų Lietuvos žmonių ir laimėti rinkimus, bet be visaip keikto vadinamojo elito, o paprasčiau sakant - inteligentijos, paramos bus neįmanoma ilgai išsilaikyti valdžioje ir čia nepakaks dviejų ar trijų parsidavusių profesorių. Todėl dabar vyksta intensyvi protų medžioklė. Kaip matyti iš vis naujų Darbo partijos gretose pasirodančių menininkų, mokslininkų ir žiniasklaidos atstovų veidų, ši medžioklė vyksta gana sėkmingai. Iš dalies gali suprasti šiuos žmones - inteligentų algos mažos, jie jaučiasi neįvertinti, o geriau gyventi norėtųsi, na, jei ne šiandien, tai bent jau ryt, poryt.
Kita vertus, vis dėlto norėtųsi paklausti šitų malonių, bet, matyt, pavargusių nuo per staigių ir ne visada malonių permainų žmonių žinomos finansų analitikės Margaritos Starkevičiūtės žodžiais, kuriuos ji pasakė vienam iš Pakso rinkimų kampanijos strategų Aurelijui Katkevičiui po to, kai vienoje iš televizijos laidų jis bravūriškai pareiškė - mes pasirūpinsime, kad Paksas taptų prezidentu tiek kartų, kiek reikės. Jos klausimas buvo toks - o kas pasirūpins Lietuva? Todėl dabar jau norėtųsi paklausti - tai kas gi iš tiesų pasirūpins Lietuva, jei jau šitokie žmonės nueis su šia iš Rytų reguliuojama politine jėga?
Dar vienas Uspaskicho privalumas prieš Paksą yra tas, kad jis Lietuvoje užsidirbo pakankamai milijonų, o per kadenciją Seime iš didelio susirūpinimo gražia Lietuvos ateitimi truputį susipainiojo ir labiausiai pasirūpino savimi. Taigi jam nereikės pasirašinėti jokių kompromituojančių sutarčių ir bus daug sunkiau įrodyti Lietuvos piliečiams bei rinkėjams, kokie tikrieji šios politinės jėgos tikslai.
Vis dėlto tikiu paprastų Lietuvos žmonių nuovokumu ir neabejoju, kad galutinai išaiškėjus visai tiesai apie vieną tautos gelbėtoją, antrą kartą ant to paties grėblio bent jau didesnioji jų dalis tikrai nebeužlips. Tikiu Lietuvos žiniasklaida ir už mūsų valstybės saugumą atsakingomis institucijomis ir neabejoju, kad jie ir toliau darbuosis Lietuvos labui. Norėtųsi tikėti, kad net amžinai besipešančios tradicinės politinės partijos bent laikinai primirš savo partinius nesutarimus ir taip pat kaip Pakso atveju veiks pakankamai vieningai, o kairieji ne tik garsiai, bet ir tyliai nesvarstys galimybių ir neves derybų dėl galimo bendradarbiavimo su apsimetusiais darbo žmonių interesų gynėjais.
Bet turint tokį Rytų kaimyną to tikrai negana - bendromis jėgomis įveikus Paksą, atsiras Uspaskichas, įveikus Uspaskichą neišvengiamai atsiras kiti. Vienintelis būdas apsisaugoti nuo šios išorinės įtakos, nedelsiant imtis visų įmanomų ar net neįmanomų priemonių, kad vargingesnioji ir nesugebėjusi prisitaikyti prie vykstančių pokyčių mūsų valstybės piliečių dalis ne už kelerių metų ir net ne už kelių mėnesių, o jau artimiausiu metu pajustų gyvenimo pagerėjimą. Iki šiol neišvengiamai turėjome daugiausia rūpintis visos valstybės ateitimi ir visas jėgas bei išteklius skirti kuo spartesnei mūsų integracijai į Europos Sąjungą ir NATO. Dabar, kai šie svarbiausi politiniai tikslai faktiškai jau pasiekti, turime kuo skubiau pasirūpinti savo valstybės piliečiais. Tik realus gyvenimo gerėjimas net visus abejojančius, užuot dairiusis atgal, gali įtikinti mūsų pasirinkto kelio teisingumu. Ir tada jokie gelbėtojai iš Rytų mūsų nebepaskandins.
