Kai prieš porą mėnesių tapo aišku, kad Nemuno užtvankų statytojų planai įgauna rimtą pagreitį, teko pasidomėti, kas čia darosi, kad, nepaisant visiško šios idėjos ekologinio ir ekonominio absurdiškumo, procesas nenumaldomai juda į priekį.
Jau iš pat pradžių tapo aišku, kad ketinimai statyti hidroelektrinę ant Nemuno ties Alytumi yra tik bandomasis akmuo, kai prisidengus niekam negirdėta smulkia firmele bandoma patikrinti valstybinių institucijų ir visuomenės reakciją, o faktiški planai ir ketinimai yra nepalyginamai rimtesni.
Taigi 2002 metų gruodį visiems gerai žinomas verslininkas Bronislovas Lubys Lietuvos pramonininkų konfederacijos vardu kreipėsi į Vyriausybę su siūlymu apsvarstyti ir patvirtinti Žemės ūkio universiteto, AB “Hidroprojektas” ir kitų specialistų parengtą “Lietuvos upių hidroenergetinio panaudojimo schemą”, pagal kurią Lietuvoje buvo numatyta pastatyti apie 200 hidroelektrinių. Dėl akivaizdaus prieštaravimo Lietuvos įstatymams Vyriausybė šio dokumento nepatvirtino ir pavedė Aplinkos ministerijai pateikti sąlygas, kurių turi būti laikomasi rengiant tokio pobūdžio planus.
Aplinkos ministerija tokias sąlygas oficialiai pateikė, atkreipdama ypatingą dėmesį, kad pagal LR Saugomų teritorijų įstatymą Valstybiniuose draustiniuose ir Valstybiniuose parkuose draudžiama tvenkti ir reguliuoti natūralias upes, keisti jų vagas bei hidrologinį režimą, o pagal LR vandens įstatymą draudžiama statyti užtvankas saugomų žuvų rūšių apsaugai svarbiose upėse. 2003 metų gruodžio mėn. Ūkio ministerijos sekretorius Anicetas Ignotas įvairioms žinyboms ir organizacijoms išsiuntinėjo Ūkio ministerijos parengtą specialiojo planavimo dokumentą “Lietuvos hidroenergetinių išteklių naudojimo schema”, nurodydamas, kad jis parengtas pagal Aplinkos ministerijos išduotas sąlygas, ir prašydamas skubiai jį suderinti.
Pasigilinus į parengtą 170 planuojamų hidroelektrinių sąrašą pasidarė visiškai aišku, kad faktiniams šio projekto rengėjams LŽŪU ir “Hidroprojekto” specialistams Lietuvos įstatymai negalioja. Pagal pateiktą sąrašą ant Nemuno numatoma pastatyti tris hidroelektrines - Balbieriškio (Birštono), Alytaus ir Druskininkų. Ir šio dokumento autoriams visiškai nesvarbu, kad net pati Balbieriškio HE užtvanka ir didžioji dalis 25 kvadratinių kilometrų tvenkinio patenka į Nemuno kilpų regioninio parko teritoriją ir patvindytų nemažą Punios šilo dalį, kad Alytaus HE patvindytų kelių valstybinių draustinių ir Dzūkijos nacionalinio parko teritoriją ir kad nė vienos iš šių elektrinių neįmanoma pastatyti nepažeidžiant Lietuvos įstatymų. Čia norėtųsi visiems hidroenergetikos entuziastams priminti, kad Nemunas lietuviams yra ne šiaip sau upė, o neatskiriama mūsų istorijos ir kultūros dalis.
Panaši situacija ir su Nerimi, tik ji dar įrašyta ir į sąrašą upių, svarbių žuvų migracijai, kur pagal LR Vandens įstatymą bet kokių užtvankų statyba iš viso uždrausta. Na, o toliau šiame sąraše dar įdomiau. Pavyzdžiui, siūloma trijų HE kaskadą pastatyti ant Merkio, nors šis švariausias Nemuno intakas ištisai teka per saugomas teritorijas. Neliko “nuskriausti” ir kiti Nemuno bei Neries didesni bei mažesni intakai. Keturias užtvankas numatyta pastatyti ant Dubysos su Kražante, keturias ant Šventosios, ant Nevėžio tris, ant Šešupės keturias, ant Baltosios Ančios tris, ant Verknės tris, ant Strėvos tris ir t.t. Kad draugiško dėmesio stoka nesiskųstų mūsų kaimynai latviai, ant Ventos planuojama pastatyti penkias užtvankas, ant Mūšos penkias, ant Nemunėlio dvi ir pan.
Iš viso pateikto 170 planuojamų hidroelektrinių sąrašo didžioji dalis akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos įstatymams ir poįstatyminiams aktams.
Pagrindiniai oficialūs minėtos schemos rengėjų argumentai yra tokie - visiškai išnaudojus Lietuvos upių hidroenergetinį potencialą labai sumažėtų valstybės priklausomybė nuo kuro importo ir susidarytų galimybė atsižvelgiant į ES reikalavimus bei Lietuvos energetikos strategijoje įtvirtintas nuostatas pasiekti, kad vietinių atsinaujinančių energijos išteklių dalis pirminės energijos balanse 2010 metais sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų. Be to, nurodoma, kad hidroenergetika daro mažiausią neigiamą poveikį aplinkai.
Koks gi iš tikrųjų yra ir galėtų būti hidroenergetikos indėlis į bendrą pirminės energijos balansą ir kiek galėtų sumažėti mūsų energetinė priklausomybė nuo Rusijos patvenkus visas Lietuvos upes? Iš tikrųjų šis indėlis itin menkas - dabartiniu metu jis sudaro apie 0,4 proc. Jei įsivaizduotume tokią košmarišką situaciją, kad nekreipdami dėmesio į Lietuvos įstatymus ir visuomenės interesus pastatytume tas 170 planuojamų hidroelektrinių, tai leistų padidinti hidroenergetikos indėlį ne daugiau kaip tris kartus, tai yra hidroenergija Lietuvos pirminės energijos balanse sudarytų viso labo 1,2 proc. Vadinasi, suniokojus beveik visas didesnes ir mažesnes Lietuvos upes mūsų priklausomybė nuo energijos išteklių importo sumažėtų viso labo 0,8 procento.
Hidroenergetikos šalininkų teiginys, kad ši energijos gamybos rūšis daro mažiausią neigiamą poveikį aplinkai, su tam tikromis išlygomis tinka tik kalnuotoms šalims. Kalbant apie nežymų hidroenergetikos poveikį lygumų šalyse, kai tenka paskandinti didžiulius produktyvių žemių plotus, toks teiginys skamba kaip pasityčiojimas. Analizuojant neigiamą užtvankų poveikį aplinkai ir gamtai paprastai didžiausias dėmesys skiriamas žuvų migracijos problemoms. Iš tikrųjų tai labai rimta problema, tačiau lygumų šalyse žuvų migracijos sutrikdymas yra palyginti tik nedidelė bendrų aplinkos problemų, kylančių tvenkiant upes, dalis. Ypač didelė ir nepataisoma žala čia padaroma gamtiniam ir kultūriniam kraštovaizdžiui, biologinei įvairovei, sunaikinamos unikalios retų augalų ir gyvūnų rūšių buveinės. Būtina priminti, kad upių slėniai, kurių didelę dalį planuojama patvenkti, sudaro atskirą itin svarbų Lietuvos kraštovaizdžio tipą, kuriam būdingas ypatingas estetinis išraiškingumas ir išskirtinė biologinė įvairovė. Daugelio retų ir į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų augalų bei gyvūnų rūšių buveinės yra būtent upių slėniuose.
Upių slėniai yra ypač svarbus ir Lietuvos gamtinio karkaso elementas, užtikrinantis ne tik žuvų, bet ir sausumos gyvūnų migraciją. Ne veltui upių slėniuose ir yra sutelkta dauguma Lietuvos saugomų teritorijų.
Šiame kontekste labai įdomiai atrodo kitas, maždaug mėnesiu anksčiau (2003.11.03) to paties Ūkio ministerijos sekretoriaus parengtas raštas, kuriame nurodoma: “Kad mažųjų upių potencialas yra nedidelis ir jis žymia dalimi jau išnaudotas, o Neries upėje užtvankų statyba yra draudžiama dėl gamtosaugos reikalavimų, todėl nagrinėtina tik Nemuno upės aukščiau Kauno HE panaudojimo galimybė. […] tačiau Nemuno išnaudojimas iki 2010 m. sunkiai įmanomas, kadangi stambių hidroelektrinių statyba reikalauja didelių investicijų, ilgai trunka, yra dideli dirbamų žemių užliejimai, sukeliantys sudėtingas socialines problemas, susijusias su gyventojų iškeldinimu iš užliejamų plotų. Todėl aktualiu tampa vėjo energijos potencialo įsisavinimas”.
Toliau prie šio rašto pridėtas priedas, iš kurio aiškiai matyti, kad faktiškai nedidinant hidroenergetikos pajėgumų ir toliau vystant tik vėjo energetiką, kurios neigiamas poveikis aplinkai yra nepalyginamai mažesnis, bei šiek tiek išplėtus elektros energijos gamybą deginant biomasę (daugiausia medieną ir jos atliekas), galima visiškai nesunkiai išpildyti Europos Sąjungos reikalavimus ir 7 proc. elektros energijos 2010 metais pagaminti iš atsinaujinančių išteklių. Kodėl A. Ignotas po mėnesio taip kardinaliai pakeitė savo nuomonę ir pasirašė anksčiau minėtą raštą su akivaizdžiai Lietuvos įstatymams prieštaraujančiu siūlymu statyti Lietuvoje 170 hidroelektrinių, galima tik numanyti.
Grįžtant prie artimiausių planų patvenkti Nemuną aukščiau Alytaus, tai čia iš tikrųjų viskas atrodo labai keistai, nes abu nagrinėjami variantai tiesiogiai pažeidžia Lietuvos įstatymus. Preliminarūs skaičiavimai rodo, kad realizuojant pagrindinį iš nagrinėjamų variantų (15,3 m aukščio užtvanka aukščiau Alytaus) ne tik patvindoma dalis Vidzgirio ir Balkasodžio draustinių bei Dzūkijos nacionalinio parko teritorijos, bet ir nemaža dalis Merkio žemupio. Jau 7 metrų aukščio užtvankos poveikis siekia Dzūkijos NP, o net ir 5 metrų užtvanka neišvengiamai patvindo Vidzgirio ir Balkasodžio draustinių teritorijas.
Pagal antrąjį nagrinėjamą variantą būtų statomos dvi maždaug 5,5 m aukščio užtvankos. Viena iš jų būtų toje pačioje vietoje aukščiau Alytaus, o kita ties Krikštonimis. Galiojančių Lietuvos įstatymų požiūriu šis variantas taip pati visiškai nepriimtinas. Kaip minėjome, net 5 m užtvanka neišvengiamai pakeltų Nemuno lygį Vidzgirio ir Balkasodžio draustiniuose, o planuojama užtvanka ties Krikštonimis yra visiškai prie pat Dzūkijos nacionalinio parko ir patvindytų ne tik Nemuną visoje Nacionalinio parko teritorijoje, bet ir dalį Merkio žemupio. Ekonominiu požiūriu, jei žiūrėtume bent kiek valstybiškiau, tvenkti dviejose vietose Nemuną ir sukelti aibes ekologinių bei socialinių problemų vien tam, kad pastatytume dvi po 16 MW galingumo elektrines, taip pat yra akivaizdus nesusipratimas, nes pakaktų 8-10 šiuolaikiškų vėjo jėgainių, kad gautume tą patį elektros kiekį.
Atsiprašau, kad šis straipsnelis išėjo kiek piktokas. Tačiau dauguma iš jūsų tikriausiai supras, kad tam yra daug rimtų priežasčių. Viena vertus, atrodo, kad tiek parengta “Lietuvos hidroenergetinių išteklių naudojimo schema”, tiek siūlymai dėl atskirų hidroelektrinių statybos yra toks akivaizdus nesusipratimas, kad rimčiau apie juos ir kalbėti neverta. Kadangi abu šie dokumentai tiesiogiai prieštarauja Lietuvos įstatymams, kadangi Aplinkos ministerija yra sudariusi dar atskirą ekspertų grupę, kuri papildomai vertins hidroelektrinių aukščiau Alytaus statybos galimybes, kadangi prieš priimant sprendimą šią ataskaitą turės derinti (pasirašyti) savivaldybės, kultūros ir aplinkos apsaugos institucijos, kadangi galutinį sprendimą turės priimti kompetentingi Aplinkos ministerijos specialistai, atrodo, galėtume būti ramūs tiek dėl Nemuno, tiek dėl kitų mūsų upių likimo.
Tačiau kai išaiškėja, kokios jėgos įnirtingai stumia šiuos projektus, kad aukšti Ūkio ministerijos pareigūnai propaguoja antiįstatymiškus Lietuvos upių patvenkimo planus, kad savivaldybės, kultūros paveldo ir aplinkos apsaugos institucijos palaimino Lietuvos įstatymams prieštaraujančios veiklos poveikio aplinkai vertinimo programą, darosi labai neramu. Jei dar prisiminsime, kad pagal LR Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą galutinis sprendimas užsakovui pateikus poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą turi būti priimtas per labai trumpą laiką, kad visuomenės susipažinimui su šia ataskaita ir pastabų bei pasiūlymų pateikimui duodama tik 10 dienų, o ataskaitos rengimo eiga kol kas įslaptinta, darosi dar neramiau.
Visiškai akivaizdu, kad jei į šį procesą visuomenė aktyviau neįsikiš jau dabar, vėliau sustabdyti šį įsibėgėjusį vežimą gali būti ir per vėlu.
Romualdas Juknys yra profesorius, Vytauto Didžiojo universiteto Aplinkotyros katedros vedėjas.
