Seniai žadėtas ir prieštaringai vertintas kultūrinis dialogas, pavadintas „Terno Vilna“ įvyko. Ten, kur ir buvo žadėta: šalia Vilniaus Kirtimų romų bendruomenės centro. Festivalis vieniems tapo galimybe pasilinksminti kartu su tais, kurie vengia taboro, kitiems – susipažinti su gyvais ir beveik visada gerai nusiteikusiais romais.
Neįprastai punktualiai ir tvarkingai prasidėjo festivalis. Vienas po kito prie scenos, pastatytos priešais bendruomenės centrą, šalia garsiojo sostinės pareigūnų posto, rinkosi pasipuošę ir šventei pasiruošę romai. Šypsenos, greitakalbė, merginos, bestypčiojančios ant aukštakulnių, ilganosius batus išsiblizginę vaikinai, ryškios spalvos, nuprausti vaikų veidukai, juoko raukšlelės pareigūnų veiduose – visa tai liudijo, kad romų bendruomenė renkasi į šventę. Kiek vėliau, vis dar apsidairydami ir tarsi netikėdami, kad atvažiavo į taborą, ėmė rinktis svečiai iš visos sostinės.
Festivalis prasidėjo ispaniškais flamenko ritmais ir pietų karščiu alsuojančiomis dainomis. „Alcamale Project“ parodė susirinkusiems ne tik, kaip sparčiai ir mikliai jie žaidžia gitarų stygomis, bet ir vieną perspektyviausių jaunųjų flamenko šokėjų Ispanijoje: Luis Fernandez Hereda. Kai šokiui atsistojo šis vaikinas, tapo nebeaišku, ar gitaros gražiau skamba, ar jis gražiau šoka flamenko. Bet kuriuo atveju, miklus vaikino šokamas flamenko ir greitai gitaros stygomis lakstantys ispanų piršai rankas į viršų iškelti ir šokti jaunuosius romus ir festivalio svečius privertė nuo pat pradžios.
Kol jaunieji romai linksminosi klausydami įkaisti priverčiančių ritmų ir melodijų, senieji ramiai užsiėmė vietas prie stalų šalia laikinai įrengtos užkandinės, patogiai įsitaisė ir stebėjo, kaip linksminasi jų atžalos, anūkai, draugai, kaimynai, giminės. Tikrai taip, „Terno Vilno“ kaip ir talentų atranka tapo visos bendruomenės švente.
Tarp kviestinių svečių pasirodymų į sceną lipo ir talentų atrankoje atrastos taboro žvaigždės. Čia pasirodė ir du vaikinai, ne tik pašokę, parodę beatbox meną, bet ir parepavę. Kaip ir praėjusį kartą, muzika skambėjo ne iš kur kitur, o iš mobiliojo telefono. Tik šįkart tas buvo daroma tyčia.
Į sceną užlipo ir seserys dainininkė ir šokėja, o kartu su jomis – romė iš Šiaulių. Jos dainavo ilgesingus romansus ir ritmingas tradicines dainas, šoko tradicinius šokius. Šokėja pritarė ne tik savo seseriai, bet ir „:Bango Collective“: ypatingam muzikiniam projektui, kuris šį kartą pristatė savo naujausius kūrinius.
Tiesą sakant, daugelis tikriausiai nė patikėti negalėjo, kad šių nuostabių garsų autoriai užgimė ne kur kitur, o Lietuvoje.
Jungtinis projektas, kurio dvi centrinės figūros: charizmatiškas taboro gyventojas Bango ir muzikantas, prodiuseris, „Dublicate“ ir „Overtone“ narys Paulius Kilbauskas, savo muzika nagrinėja kultūrines ir socialines Vilniaus romų bendruomenės problemas. Vis dėlto be problemų jų kuriamoje muzikoje yra dar daugiau pačių įvairiausių dalykų: elektroniniai garsai, dub, ragga-hop, egzotiški Rytų Europos garsai, su niekuo nesulyginami balsai ir kartu su muzika girdimi pasakojimai.
„Bango Collective“ tikriausiai būtų galima pavadinti tuo muzikiniu projektu, kuris išjudino ne tik romus, bet ir festivalio svečiais tapusius kitų sostinės dalių gyventojus. Pagal šio muzikinio projekto grojamą muziką šoko visi: seni, jauni, maži, dideli.
Vienas rimtesnių nesklandumų įvyko pačioje festivalio pabaigoje. Tretieji kviestiniai svečiai iš Vokietijos N.O.H.A tapo ketvirtaisiais, nes vėlavo atvykti. Taigi, į sceną žengė Natacha Atlas. Charizmatiška ir stiprų balsą turinti dainininkė, save pristatanti kaip dviejų šalių – Egipto ir Didžiosios Britanijos – atlikėją, pirmą kartą lankėsi Lietuvoje. Ne tik savo Rytų prieskonius primenančiomis dainomis nustebino atlikėja: kartu su ja, pasipuošusia auksaspalve ilga suknia, į sceną žengė ir daugybė gyvą muziką grojančių atlikėjų. Egiptietiški ir arabiški motyvai, angliški dainininkės pasakojimai apie savo kūrybą ir negirdėta kalba dainuojami žodžiai svaiginte svaigino, o ritmai neleido nurimti nei vienam – sėdinčiam ant žolės ar stovinčiam prie scenos.
Po šios atlikėjos pasirodymo penkiolika minučių turėjusi trukti pertrauka užtruko daugiau nei valandą. Keista, tačiau šįsyk, kitaip nei daugelyje renginių, kada garsiai piktinamasi dėl atlikėjų vėlavimo, triukšmas ir pasipiktinimas nebuvo liejamas. Draugiška ir didelė romų bendruomenės šventė virto visos sostinės švente. Tegu ir negausus, vis dėlto vienas pirmųjų ir, matyt, pats didžiausias kultūrinis susidūrimas įvyko ir buvo sėkmingas.
Dina Sergijenko