„Likimo mes negalime nepaisyti, negalime jo paprasčiausiai nutrinti arba pakeisti kitu. Tačiau mes galime rinktis, ką jam atsakyti, naudodamiesi gautais sugebėjimais“, - gyvenimui baigiantis rašė Rolas Mėjus (Rollo May, 1909-1994) - amerikiečių psichiatras, psichoterapeutas, humanistinės psichologijos atstovas, studijavęs individualiąją A. Adlerio psichologiją, o vėliau įgijo teologo išsilavinimą.
Penktajame dešimtmetyje R. Mėjus dirbo Niujorko psichiatrijos, psichoanalizės ir psichologijos institute. Bandė sujungti psichoanalizę ir egzistencializmą. Pagrindiniais žmogaus būties poreikiais laikė meilę ir laisvę.
Galybę patirties sukaupęs klinicistas ir konsultantas R. Mėjus teigė, jog žmogaus prigimties negalima aiškinti svarbiausių instinktų tenkinimu arba reakcijomis į aplinkos stimulus. Mokslininkas buvo įsitikinęs, jog žmogus didžiąja dalimi yra atsakingas už tai, koks yra ir kaip klostosi jo gyvenimas. Šią idėją jis dėstė daugybėje savo knygų bei kitų rašto darbų, dešimtmečiais šio požiūrio mokė savo klientus. Ir paties mąstytojo gyvenimo kelias galėtų būti šios idėjos realizavimo pavyzdžiu.
Anot Kjerkegoro, pasiekti begalybę galima tiktai per neviltį. Šiame mažai žinomame R. Mėjaus straipsnyje „Sužeistas gydytojas“ (toliau pateikiamas sutrumpintai) prisimenami didieji terapeutai, menininkai, jų skausminga praeitis, nepaisant kurios - arba kurios dėka - jie tapo kūrėjais bei gydytojais.
Rollo May. Sužeistas gydytojas
Norėčiau pasikalbėti su jumis apie tai, kas man artima. Apie ką mąstau širdimi jau daugelį metų. Per tuos dvejus metus, kol tuberkuliozė laikė mane prirakinusi prie lovos, kol gulėjau Adinordako kalnuose, (dar iki pasirodant vaistams nuo šios ligos), šios mintys jungėsi manyje ir virto idėjomis, kuriomis ir noriu su jumis pasidalyti.
Kai Niujorke kalbėdavausi su studentais, pretenduojančiais mokytis analizės, klausdavau savęs: „Ką tokio žmogus turi turėti, kad galėtų tapti geru psichoterapeutu? Kas mums pasufleruotų, jog štai jis išties galės padėti kitiems?“ Man buvo aišku, jog tai ne adaptacija, apie kurią naiviai ir nemokšiškai kalbėdavome būdami aspirantai.
Aš žinojau, kad gerai adaptuotas žmogus, kuris įėjo ir atsisėdo, kad dalyvautų pokalbyje, netaps geru psichoterapeutu. Adaptyvumas - tai visiškai tas pats, kas neurozė, ir tai šio žmogaus problema. Tai nebūties adaptyvumas, reikalingas tam, kad net pati mažiausia būtybė galėtų apsisaugoti.
Adaptacija visada egzistuoja šalia klausimo - adaptacija prie ko? Prie psichotinio pasaulio, kuriame mes visiškai akivaizdžiai gyvename? Prie visuomenės, tokios faustiškos ir bejausmės? Kai apie tai mąstau, imu suvokti, jog du patys didžiausi terapeutai iš visų man žinomų buvo blogai adaptuoti žmonės.
Vienas iš jų buvo Haris Stekas Salivanas (Harry Stack Sullivan), vienintelis psichiatras, gimęs Amerikoje tam, kad sukurtų naują sistemą, galinčią paveikti ne tik psichiatriją, bet ir psichologiją, sociologiją bei kitas mokslo šakas. Salivanas, vienas iš mano mokytojų (mes jį labai gerbėme), buvo alkoholikas ir latentinis homoseksualistas. Kartą girtas jis pasipiršo Klarui Tomsonui, o rytą pakirdo labai anksti, kad savo pasiūlymą atšauktų.
Jis niekada nesusidorodavo su didesne nei 2-3 žmonių grupe. Profesorius Klinbergas, dirbęs Kolumbijos universitete, pasakojo istoriją, nutikusią Pasaulio sveikatos organizacijoje, Psichinės sveikatos asociacijoje, kurią padėjo įkurti Salivanas. Asociacijos nariai susitiko Paryžiuje ir po susitikimo Klinbergas pamatė Salivaną niūriai tūnantį kampe. Jis priėjo ir pasiteiravo, kas nutiko. Salivanas ištarė: „Visada tas pats. Aš visada su visais kariauju.“ – „Bet jūs nekariaujate su manimi!“ - atsakė Klinbergas. – „O, dėl jūsų man vis tiek. Jūs čia niekuo dėtas.“
Regis, būdamas jau gerokai įmitęs paauglys, Salivanas sirgo šizofrenija. Bet jis buvo - ir man nevertėjo sakyti „bet“ - jis buvo stulbinamai įžvalgus kitų žmonių, jų problemų ir visko, kas su jais vykdavo, atžvilgiu. Psichikos problemas jis aprašinėjo taip paprastai, tarsi tai būtų tarpasmenybinių santykių reiškiniai.
Kita didi psichoterapeutė, kurią aš pažinojau ir kurios vadovaujamas dirbau, buvo Frida From-Raichman (Fromm - Reichmann). Itin šalta asmenybė. Kurį laiką ji buvo ištekėjusi už Ericho Fromo (Erich Fromm). Tarp Niujorko psichologų ir psichiatrų sklandė juokelis, jog pirmosios Fromo knygos pavadinimas iš tikro buvo „Pabėk nuo Fridos“.
Kartą ji darė pranešimą Amerikos psichiatrų asociacijai, kurios narys aš buvau. Mes sėdėjome ant pakylos, Frida From užlipo laipteliais ir griuvo visu savo 4 pėdų ūgiu ant mūsų. Dabar aš jau nežinau, kiek reikšmės jai tai turėjo, tik noriu pasakyti, kad ši moteris visada kentėjo dėl bendravimo sunkumų. Kita vertus, ji buvo nepaprastai įžvalgi kitų žmonių atžvilgiu.
Frida mirė vienatvėje. Lankydamasis jos krašte, Biberis užsuko pas ją - jie buvo seni draugai, - ir aprašė ją kaip žmogų, kupiną slogaus vienišumo.
Abrahamas Maslou (Maslow) nebuvo psichoterapeutas, tačiau jis buvo vienas didžiausių psichologų. Gimė emigrantų šeimoje, buvo svetimas motinai ir bijojo tėvo. Niujorke žmonės dažnai įsikurdavo kvartaluose, apgyventuose tos pačios tautybės atstovų, ir Aba (jis buvo žydas) dažnai gaudavo į kailį nuo italų ir airių vaikigalių, gyvenusių netoliese. Maslou buvo distrofiškas.
Šis žmogus, turėjęs pragariškos patirties, tapo tuo, kuris psichologijon įtraukė esminių žmogaus poreikių sistemą. Kompensuodamasis, jei leisite pavartoti šį techninį terminą, jis pradėjo naują judėjimą, tyrinėjantį žmogaus galimybes.
Kiekvienas iš mano paminėtų genijų tapo didis būtent silpnojoje savo vietoje. Sunku net patikėti, kad Salivanas, niekada nemokėjęs bendrauti, pagrindė asmenybės, kaip tarpasmeninių santykių atspindžio, koncepciją.
Manyčiau, jog mes gydome kitus žmones padedami savo pačių žaizdų. Psichologai, tampantys psichoterapeutais, kaip ir psichiatrai - tai žmonės, kurie vaikystėje buvo priversti tapti savo šeimos terapeutais. Tas įžvalgumas, kurį įgyjame kovodami su savo pačių problemomis, ir skatina mus lavinti empatiją ir kūrybiškumą... ir užuojautą.
Anglijoje, Kembridže, buvo atliktas tyrimas. Iš 47 genijų (rašytojų, dailininkų, muzikų), atrinktų tyrimui, 18 buvo gulėję psichiatrijos klinikoje. Tuos žmones jūs puikiai pažįstate. Hendelis, kurio muzika gimė iš didelės kančios. Baironas, kuris tarėsi nieko daugiau neveikiąs, kaip tik kenčiąs, o iš tiesų sirgo maniakine depresija. Rašytoja En Sekston (Anne Sexton), kuri, manau, vėliau nusižudė, irgi buvo maniakiškai depresyvi. Robertas Louelas, amerikiečių poetas, taip pat sirgo maniakine depresija.
Noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad nuotaikos sutrikimai turi pozityvų aspektą. Aš netgi pasakyčiau, jog kai ką pozityvaus turi ir ligos - tiek fizinės, tiek psichinės. Galima sakyti, jog tam tikra kovos forma mums būtina tam, kad palydėtų į tą gelmę, iš kurios kyla kūrybiškumas.
Harvardo profesorius Džeromas Kaganas (Jarome Cagan), ilgą laiką studijavęs kūrybiškumą, priėjo prie išvados, jog svarbiausia menininko (apskritai kūrėjo) jėga - arba tai, ką jis vadino „kūrybos laisve“, nėra įgimta. Galbūt ji kai kuo paremta, tačiau pats kūrybiškumas nėra įgimtas. „Kūrybiškumas, - sakė Kaganas, - išauga iš paaugliškos vienatvės skausmo, izoliacijos ir fizinio nevisavertiškumo.“
Seibruko institute daktarė Eindžer, moteris, kuri išgyveno Osvencime, tyrinėjo žmones, perėjusius vokiečių mirties stovyklų pragarą. Mes manėme, jog buvę belaisviai, patyrę siaubą, pasirodys esą visiškai sugniuždyti žmonės. Vienas iš jų lankė mano psichoanalizės seansus Niujorke, ir kai aš klausydavausi, ką jam teko išgyventi, galvodavau: „Kaip žmogus gali tiek ištverti?“ Tačiau jis ne tik ištvėrė - jis tapo nepaprastai kūrybingas.
Tai, ką išsiaiškino daktarė Eindžer Seibruke, buvo štai kas: tie, kurie patyrė sunkių išbandymų, savo patirtį gali transformuoti į tai, kas skatina augti. Eindžer taip pat atskleidė, jog tie žmonės, kurie vaikystėje ragavo skurdo ir nebuvo lepinami, koncentracijos stovyklose adaptavosi geriausiai, o dauguma iš tų, kurių tėvai buvo turtingi ir juos lepino, mirė pirmieji.
Aš daug apie tai mąsčiau - kaip ir mano kolegos iš Seibruko instituto. Mes pastebėjome, kad daugelis iš mūsų gerbiamų žmonių ankstyvoje vaikystėje patyrė baisių situacijų. Jie nebuvo aprūpinti tuo, kas mūsų kultūroje laikoma vaikų psichinės sveikatos garantu. Nepaisant to - arba tokių sąlygų dėka - jie ne tik išgyveno, bet ir daug nuveikė.
Berklyje buvo atliktas ir kitas, ilgalaikis, asmenybės raidos tyrimas. Psichologų grupė stebėjo žmones nuo gimimo iki 30 metų. Jie sekė 166 vyrų ir moterų gyvenimus ir buvo šokiruoti savo pačių lūkesčių netikslumo.
Psichologai suklydo dviem atvejais iš trijų - dažniausiai dėl to, kad pervertino griaunamąjį ankstyvojo amžiaus problemų poveikį. Jie taip pat negalėjo numatyti - o tai turėtų būtų įdomu visiems, - kokie bus „nuglostytos“ vaikystės padariniai. Reikalas tas, kad tam tikra dozė streso ir provokuojančių situacijų asmenybę verčia augti, sutvirtina jos psichologinę jėgą ir kompetenciją.
Britų gydytojas Džordžas Pikeringas parašė knygą „Kūrybos liga“, kuri turėjo dar ir kitą pavadinimą – „Liga Čarlzo Darvino, Florens Naitingel, Merės Beiker Edi, Zigmundo Froido, Marselio Prusto ir Elizabet Baret Brouning gyvenime ir galvose.“ Visi šie žmonės buvo nurodyti knygos viršelyje. Pikeringas dar pridėjo Mocartą, Šopeną, Bethoveną. Šie žmonės, rašytojai ir muzikantai, sirgo vienokiomis ar kitokiomis ligomis, tačiau konstruktyviai su jomis tvarkydavosi kurdami. Pikeringas kalba ir apie savo paties klubus, apimtus artrito, ir vadina savo ligą „sąjungininke“.
„Kai mano klubai ėmė skaudėti, aš paguldžiau juos į lovą“, - sakė jis. Gulėdamas ligos patale, mokslininkas negalėjo vaikščioti į susirinkimus, susitikinėti su pacientais ir priiminėti svečių. „Tai idealios sąlygos kūrybiniam darbui, laisvė nuo kitų įsiveržimo, laisvė nuo įprastų buitinių pareigų“, - konstatavo jis. Otas Rankas (Otto Rank) savo knygoje „Kūryba ir kūrėjas“ neurozės įveikimą ir kūrybos procesą traktavo kaip visiškai identiškus dalykus.
Iš to, apie ką aš kalbu, jums kyla daugybė klausimų. Daugybė klausimų, žinoma, liko ir man. Tai, kuo aš užsiimu šiandien, yra pastangos mesti iššūkį sveikumo supratimui mūsų kultūroje. Mes manome, kad gyvenimas - tai mums duotų dienų suma, ir siekiame išrasti būdų gyventi ilgiau, laikydami ligas savo priešais. Tačiau sutrikimai ir ligos reiškia visiškai ką kita nei tai, kaip jie suprantami mūsų faustiškoje civilizacijoje. Jeigu susvetimėjimas yra liga, tai ir ji galėtų tapti kai kuo nauju, kas jungtų mus su kitais ir pakeltų į kitą, aukštesnį lygį. Mes tai matome mielaširdystėje.
Kūrybiškumas - tai vienas iš teisingų santykių su gamta ir begalybe savyje produktų. Frida From-Raichman, Aba Maslou ir Haris Stekas Salivanas turėjo dar vieną talentą - užuojautos talentą, jie sugebėjo jausti kitus žmones, mokėjo suprasti jų problemas. Aš tikiuosi, jog degeneracijos ir chaoso periodas nebus amžinas, tačiau ir jis gali būti panaudotas kaip būdas reformuotis ir reorganizuotis į aukštesnį lygį. „Dievai pas mus sugrįžta ligomis“, - sakė Karlas Gustavas Jungas.
Parengė Vilma Skiotienė
