Partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas, apkaltos būdu iš prezidento pareigų pašalintas Rolandas Paksas toliau tiki savo pergale, o apklausų lentelės liudija nemažėjantį jo vadovaujamos partijos populiarumą. Jis teigia, kad „Tvarka ir teisingumas“ – centro dešinės partija, tačiau skelbia socialdemokratinį siekį Lietuvoje sukurti gerovės valstybę. Apie tai, kodėl toliau jaučiasi teisus, kaip ketina laimėti Seimo rinkimus ir ką galvoja su šia pergale daryti, politiką kalbina portalo „Balsas.lt“ spec. korespondentas Tomas Čyvas.
- Jūsų partija dabar vadinasi „Tvarka ir teisingumas“. Neseniai iš pavadinimo eliminavote liberaldemokratų vardą. Apie partijos ideologiją tokios iškabos sako nedaug. Ar vis dar laikote save liberalais ir dešiniaisiais? Juk sociologai beveik vieningai teigia, kad jūsų rinkėjas – mažesnių pajamų ir mažiau išsilavinęs žmogus.
- Ideologijų spektre užėmėm, užimam ir užimsim centro dešiniąją poziciją. Liberalios vertybės mūsų partijos ideologijoje ir programoje išlieka. Pavadinimo keitimas buvo siejamas su dviem dalykais. Pirmiausia – su mūsų tikslu. Manome, kad būtent tvarkos ir teisingumo Lietuvoje trūksta labiausiai, tad tikslą ir įrašėme į pavadinimą. Juolab kad programa, su kuria eisime į rinkimus, irgi vadinasi „Už tvarką ir teisingumą“.
Kitas dalykas – partijų identifikacija. Lietuvoje keturios politinės jėgos turėjo pavadinime žodį „liberalai“. Rinkėjui gali būti sunku susigaudyti, kas ten yra kas – Artūro Paulausko, Artūro Zuoko, buvusi Petro Auštrevičiaus, o dabar Eligijaus Masiulio partija. Rinkėjus tai painioja ir mes žengėme tą žingsnį, norėdami padėti žmonėms susigaudyti.
Aišku – tai, ką jūs sakote, iš dalies yra tiesa. Vakarietiškų politinių papročių mes Lietuvoje tiesiog neturime – taip pat ir pavadinimų srityje. Vakarietišku supratimu socialdemokratai turėtų ginti paprastų žmonių interesus, o dabar Lietuvoje jie yra tapę grynai kapitalo partija. Konservatoriai, kaip jiems parlamente kartu su krikdemais turint 82 balsus, iš Seimo tribūnos yra pasakęs pats Gediminas Vagnorius, esą dirbę kaip socialdemokratai. Perkėlus vakarietiškus pavadinimus į mūsų politinę erdvę, gaunasi visiškas balaganas. Lietuvoje taip susiklostė, kad tie, kurie pasisakė už nepriklausomybę aktyviai, – tapo dešiniaisiais; tie, kurie šiek tiek pasyviau, – tapo kairiaisiais. Kad realybė tokia – aš sutinku, tačiau ir nemanau, kad mums reikėtų čia labai jau užsispyrusiai tų vakarietiškų standartų laikytis. Pagaliau ir pasaulyje yra įvairiai – Amerikoje liberalai yra kraštutiniai kairieji, Japonijoje – dar kažkokie kitokie. Lietuvoje susiklostė dar kitaip. Galiu tik pakartoti, kad esam centro dešinieji ir mūsų vertybės yra liberalios.
-Tai gal ir pavardinkite tas vertybes? Kokios gi yra idėjos? „Įvesti tvarką ir užtikrinti teisingumą“ - yra tik lozungas. Kokias tas vertybes ir kokiais sprendimais mėginsite įdiegti?Kokius įstatymus imsite keisti, jei laimėsite daugumą?
- Ne tiek seniai, kai siekėme narystės Europos Sąjungoje ir NATO, bet kuris politikas, politologas, sociologas ar žurnalistas galėjo nesunkiai įvardyti pagrindinius Lietuvos siekius. Buvo trys pagrindiniai tikslai – įstoti į dvi minėtas organizacijas ir užsitikrinti geros kaimynystės principais tvarkomus santykius su aplinkinėmis šalimis. Atrodo, viskas šiose srityse lyg ir gerai. Bėda, kad jei šiandien paklausite politikų – kokie šalies siekiai – 9 iš 10 neatsakys. Aš pasakysiu. Narystė ES ir NATO, gera kaimynystė – išvis nėra tikslas. Tai priemonės, kuriomis pasinaudojant reikia sukurti gerovės valstybę.
- Gerovės valstybė – Jūsų vizija?
- Taip. Turtinga, atsakinga ir įtakinga gerovės valstybė su žemu nedarbo lygiu, didelėm socialinėm garantijom ir laisve žmogui. Per aštuoniolika metų, ką mes bedarėm, nesuformavome vidutinės klasės, kuri yra kiekvienos visuomenės pagrindas.
Keliu partijai labai konkrečius tris tikslus, kuriuos ji turės įgyvendinti, kai ateis į parlamentą, kaip dauguma. Pirma, per dešimt artimiausių metų pagal bendrąjį vidaus produktą, tenkantį vienam žmogui, turime patekti į ES šalių pirmąjį dešimtuką. Tas pats korupcijos srityje. Turime per 10 metų patekti ir į mažiausiai korumpuotų ES valstybių dešimtuką. Jungtinių Tautų organizacija skelbia socialinės gerovės rodiklį, kur atsižvelgiama į BVP augimą, amžiaus trukmę, dar daugybę faktorių. Dabar čia esame berods 46 vietoje, o turėtume taip pat būti dešimtuke, bent jau tarp ES šalių.
Štai trys labai konkretūs tikslai, pagal kuriuos galima rašyti programas ir skirstyti uždavinius ministerijoms. Jei šiandien nei prezidentas, nei ministras pirmininkas negali pasakyti, kur mes turime eiti, tai aš sakau – einame čia ir pagal tai reguliuojame savo įstatymų leidžiamosios ir kitų valdžios šakų veiklą.
Rinkimus mes laimėsime ir atstatysime teisingumą visose srityse. Daug ką jaudina jau vien tai, kad peržiūrėsime visus skandalingiausius privatizavimo sandorius.
- Na gerai, jei tikslas yra tie trys dešimtukai (nors tai ir primena socialistinio lenktyniavimo šūkius), tai kokios yra priemonės, kuriomis to sieksite? Kaip kursite gerovės valstybę? Sakėte, kad esate liberalai, tai gal dirbsite Lietuvos laisvosios rinkos instituto siūlomais metodais?
- Jei tikslas suformuluotas – kelias bet kuriuo atveju atsiranda. Reikia bandyti pasirinkti kažkokį proveržio tašką. Sakiau ir sakysiu, kad geriausias kelias yra investicija į žmogų. Investicijos į švietimą, sveikatos apsaugą. Airija, kurios BVP vienam žmogui yra 136 proc. nuo ES vidurkio, savo tikslo siekė keliolika metų. Jie investavo į žmogų, visą gyvenimą trunkantį mokymąsi, naujas technologijas, viduriniąją klasę. Į šias sritis airiai nukreipia 33 proc. visų savo lėšų. ES vidutiniškai tam skiria 18 proc., o Lietuvoje deklaruojama, kad skiriama 9 proc. Pagal mūsų programą investicijos į žmogų turės sudaryti 40 proc. nuo visų lėšų – tiek valstybės biudžeto, tiek ir iš ES gaunamos paramos.
- Tai visgi, nors Jūsų vertybės, kaip sakote, yra liberalios, jūs nemanote, kad vyriausybė yra tik „sarginis šuo“?
- Visiškai laisvos ir laukinės rinkos nėra niekur pasaulyje, o jei LLRI nori ją čia įdiegti, tai aš esu prieš. Valstybė turi turėti savo funkcijas, turi vykdyt savo funkcijas, turi ginti savo funkcijas. Tam ji yra valstybė.
Juk puikiai suprantame, kad už tuos pinigus, kuriuos šiandien gauna socialiniai darbuotojai ar mokytojai, mes tų žmonių neišlaikysime. Šiandien nedarbo lygį koreguoja išvažiuojančiųjų skaičius, tačiau jei ir toliau taip spręsime šią problemą, tai po kažkiek metų Vilniuje matysime visai nedaug baltaodžių ir mėlynakių. Bus kitos spalvos.
- Na, jei taip, tai gal teisus politologas Vytautas Radžvilas, kuris prieš porą dienų reiškė nuomonę, jog „Tvarka ir teisingumas“ gravituoja link primityvių nacionalistų. Jei kalbate panašiai kaip prancūzų kraštutinis dešinysis J.M. Le Penas, tai gal nesate toks jau liberalas?
- Niekaip negaliu komentuoti pono V. Radžvilo pasisakymo, nes negirdėjau. Noriu tik pasakyti, kad sveikas nacionalizmas, patriotizmas, Tėvynės meilė ir idealizmas yra būtinos sąlygos išlikti kiekvienai tautai ir valstybei. Tai būtina norint išsaugoti savo kalbą ir papročius, nesusiniveliuoti globaliame pasaulyje. Aš noriu, kad į Lietuvą, kaip į Airiją, grįžtų žmonės, kurių daugybė išvyko ne vien dėl materialinių motyvų. Daugybė jų išvažiavo dėl „bezpredielo“, „bardako“ ir „chebrokratijos“, dėl politikos. Noriu, kad jie čia galėtų rasti darbą, o ne būtų išstumti jų vietas perleidžiant atvykėliams iš trečiojo pasaulio šalių. Jei tai nacionalizmas – aš nacionalistas.
- Gerai, o kas visus šiuos svarbius darbus darys? Ar turite tam pasirengusių žmonių?
- Mūsų partijos rinkiminiame sąraše aukštųjų išsilavinimų daugiau, negu pačių kandidatų. Keli profesoriai, du generolai. Visos kalbos apie mūsų intelektualinio potencialo silpnumą – propaganda.
Man išvis daug priekaištauta dėl komandos, bet aš su savo „bloga“ komanda sugebėjau laimėti rinkimus prieš Valdo Adamkaus „gerą“ komandą.
- Rinkimus laimėti padeda viešieji ryšiai, tačiau valstybė turi būti valdoma ne vien jais. Gal galite pagal sritis pavardinti – kas kuruotų atitinkamas sferas, jei formuotumėte vyriausybę? Kaip ir kitos opozicinėmis besivadinančios partijos – neturite šešėlinio kabineto.
- Tie žmonės yra, bet dabar nenorėčiau jų įvardinti, nes jie iškart būtų pradėti „doroti“ įvairiausiais būdais. „Chebrokratija“ darytų viską – tai būtų ir juodinimas, ir šantažas, su kuo jau ne kartą buvome susidūrę.
- Tačiau jokios kitos politinės aplinkos juk greitai neturėsime. Jei bijote vilko – nereikia eiti į mišką?
- Suprantu, kad iki rinkimų kitos aplinkos ir politinių papročių nebus, tačiau visiškai nenoriu suteikti klanui galimybę pusę metų spausti ir šmeižti mūsų žmones, kurie tikrai pasirengę dirbti ir bus pristatyti, kai ateis laikas.
- Politikoje esate nebe naujokas. Jūsų karjera pilna dramatiškų įvykių, posūkių, atsistatydinimų. Turėjote aukštus reitingus už tai, ko nepadarėte – nepasirašėte sutarties dėl Mažeikių naftos“ pardavimo „Wiliams“ kompanijai. Tačiau ką galite parodyti pozityvaus? Kokiais darbais, kuriuos nuveikėt Jūs ir partija tiek nacionaliniu lygiu, tiek Vilniuje, kur dukart buvote meras?
- Keista net girdėti tokį klausimą – paprastai niekas tuo nesidomi. Pradėkime nuo Vilniaus, kurio meru tapo 1997 m. Vargu ar kas pasakys, kad sostinė nepasikeitė.. Čia visi dabar įgyvendinti projektai yra mano sumanyti ar net pradėti. Tiek senamiesčio renovacija, tiek Gedimino prospekto atnaujinimas, Karaliaus Mindaugo tiltas ir daugybė kitų dalykų, kuriais dabar bando girtis kiti, vėliau atėję vadovai. „Kultūros sostinės“ projektas taip pat prasidėjo nuo mano kreipimosi. Savivaldybės iškėlimas į dešinįjį Neries krantą – irgi mano pradėtas sumanymas. Dabartinis mano oponentas Artūras Zuokas visa tai perėmė, kai tapau premjeru ir ačiū, kad įgyvendino.
Nacionaliniu mastu galiu irgi daug ką vardinti. Sumažinom alkoholio akcizus ir išgelbėjom nuo bankroto Lietuvos gamintojus, kuriuos norėta sužlugdyti per kontrabandą ir pusvelčiui supirkti. Kontrabandininkai buvo labai nepatenkinti, bet valstybė laimėjo, nes žmonės, kurie nuo to nepradėjo gerti nei daugiau, nei mažiau, ėmė rinktis. Lietuviškus gėrimus.
Tapęs premjeru, sustabdžiau jau paruoštą sprendimą privatizuoti įmonę LISCO už vos 36 mln. litų ir tik trijų savaičių prireikė, kad pradėti privatizavimo procesą iš naujo. Valstybė laimėjo, bet nepatenkintų vėl buvo, nes kažkas negavo pinigų, kuriuos tikėjosi pasisavinti.
Kai buvau prezidentas, daugelį suneramino, kad atleidau savo dekretu tris teisėjus už bendradarbiavimą su kontrabandininkais, reikalavau tirti žemgrobių, Juro Abromavičiaus nužudymo, tilto per Bražuolę sprogdinimo bylas, neskaidrius privatizavimo sandorius.
- Kai prieš kelias dienas Specialiųjų tyrimų tarnyba suėmė jūsų partietį, sostinės vicemerą, o kitam jūsų frakcijos nariui pareiškė įtarimus politine korupcija, sakėte, jog tai provokacija ir susidorojimas. Ar nemanote, kad politikai Lietuvoje kitaip ir nesako, jei tik turi panašių problemų, linkę patys politizuoti savo ne visai politinę veiklą?Jūsų partijai tai smūgis į jautriausią vietą – juk pagrindiniai jūsų šūkiai – skaidrumas ir kova su korupcija?
- Aš galiu pasakyti, kad pagal mano turimą dabar informaciją, tie žmonės tikrai nėra kalti, todėl ir kalbu apie susidorojimą. Jie patys žino, kaip ten buvo, ir manau, kad patys suprastų, jei tikrai galėtų savo padarytais darbais kenkti partijos reikalams. Jei paaiškės, kad jie kalti, – būsime jiems labai griežti – tą galiu užtikrinti.
- Nuolat kartojate, kad laimėsite Seimo rinkimus, tačiau pats vis tiek negalėsite būti nei premjeru, nei ministru. Kaip vadovausite? Būsite pilkuoju kardinolu ar sugalvosite kokį originalų modelį?
- Kadangi šalyje, kaip žinote, buvo įvykdytas valstybės perversmas, paskui baimintasi, kad naujus rinkimus laimėsiu net be antro turo, su manimi išties buvo pasielgta taip, kad negalėčiau būti niekuo. Tik štai kur įdomybė – įvairiais lygiais man buvo mesta apie 16 kaltinimų, o dabar beliko tik vienas galiojantis kabliukas – pilietybė Jurijui Borisovui. Greit neliks ir šito.
- Kokiu būdu neliks? Kur jis dings?
- Būčiau prastas politikas, jei atskleisčiau visas kortas, bet galiu užtikrinti, kad mano politinės teisės bus atstatytos.
- Tikite savo pergale rinkimuose, bet būna, kad ir reitingų lyderius apvilia tai, kas realiai aptinkama atidarius urnas. Jei reiks formuoti koaliciją – kas galėtų būti jūsų partneriai?
- Nenorėtume ir vargu ar galėtume su tomis dviem partijomis, kurios Lietuvai padarė daugiausia blogo – socialdemokratais ir konservatoriais. Tiesa, labai tikiuosi, kad patys gausime daugumą, nes norime prisiimti atsakomybę, o ne būti priklausomi nuo visokių derybų rezultatų. Lietuvai to ir teikia, kad būtų partija, prisiimanti atsakomybę.
